Dvejus kartus per metus – vasarį ir spalio gale – Vilniuje renkasi perspektyvūs ledo ritulininkai iš visos Europos. Juos suburia „Sostinės ledo ritulio akademijos“ organizuojama stovykla su čiuožimo meistru Besa Tsintsadze. Per kelerius metus Lietuvos sostinės „Pramogų arena“ ir jos užkulisiai tapo pažįstami jauniesiems žaidėjams ir jų tėvams iš Šveicarijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Danijos, Baltarusijos ir Latvijos. Su anksčiau dailiajame čiuožime spindėjusiu, o vėliau save ledo ritulyje atradusiu sakartveliečiu Besa ledą čaižo ir lietuviai, kurie sudaro apie trisdešimt procentų penkių dienų stovyklos dalyvių.

Besa – vardo Besarionas trumpinys, labiausiai siejamas su trenerio B.Tsintsadze vykdoma greitojo čiuožimo programa “Besa Hockey”, pritaikyta ledo ritulininkams. Sovietų Sąjungos griūvimo laikais į JAV išvykęs Besa interviu ledoritulys.lt pasakojo apie atvykimą į Šiaurės Ameriką ir naujo gyvenimo paieškas už Atlanto bei netikėtai atsivėrusias galimybes ir šansą, kuriuo jis pasinaudojo.

51-erių čiuožėjas už savo likimą dėkoja Dievui ir prisimena tą akimirką, kai atvykęs į JAV kišenėje teturėjo keliasdešimt dolerių, tačiau ryžtas ir susiklosčiusios aplinkybės jam leido kurti tai, kuo dabar vadovaujasi tūkstančiai ledo ritulininkų. B.Tsintsadze pripažįsta, kad ledo ritulys jį supažindino ne tik su NHL superžvaižgdėmis, bet ir leido atrasti daugybę draugų visame pasaulyje, po kurį jam kasmet tenka keliauti keliasdešimt kartų.

„Čigono gyvenimas. Bet man tai labai patinka“, - ledoritulys.lt atskleidė B.Tsinsadze.

„Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 80-aisiais. Vilniuje, kaip Sovietų sąjungos čiuožėjai, turėdavome treniruočių stovyklas. 1983-aisiais, 84-aisiais, 86-aisiais... Labai seniai”, - užkimusiu balsu, kurio raginimai veda jo treniruojamus ledo ritulininkus į priekį, kalbėjo Besa.

Dabar JAV Niujorke įsikūręs B.Tsintsadze prisimena, kad atvykdavo į senuosius sostinės čiuožimo rūmus Neries pakrantėje, kuriuos buvo pakeitusi Vilniaus „Lietuvos ryto“ namų arena. O dabar ir pastarosios neliko – vietoje jos išdygo gyvenamųjų namų kvartalas.

„Vėliau į Lietuvą sugrįžau jau jai esant nepriklausomai. Prieš trejus metus mane pakvietė „Sostinės ledo ritulio akademija“. Dabar jau, galima sakyti, tęsiame darbus ir juos lydi sėkmė. Atvyksta vis naujų veidų iš viso pasaulio. Jie sugrįžta, matau, kaip jiems sekasi, ir tie žaidėjai tikrai tobulėja. Tai ir yra pagrindinis mūsų darbas“, - apie sugrįžimą į Lietuvą po trisdešimtmečio kalbėjo Besa.

Kokią Lietuvą jis pamatė? „Man patinka Lietuva. Tai graži šalis. Nuo komunizmo laikų aš puikiai žinau Lietuvos istoriją, kaip jūs kovojote vardan laisvės ir demokratijos. Juk aš esu iš Gruzijos. Prabėgo tiek metų, o mes vis dar kovojame. Bet jūs – jūs laimingi“, - sakė prieš trejus metus lietuvių kvietimo surengti stovyklą Vilniuje sulaukęs specialistas.

„Ledo ritulys nėra lenktynės, tai – maratonas“

Besai šis kvietimas buvo kiek netikėtas, nes Lietuvą jis siejo su krepšinio šalimi. „Tačiau niekada negali žinoti. Pasaulis kupinas žinių alkanų vaikų. Jie nori žaisti, nori atrasti kažką naujo. Galiausiai – nori tobulėti ir save dedikuoti ledo rituliui. O aš tikrai turiu žinių ir mielai jomis dalinuosi. Todėl, kai atvykau į pirmą stovyklą, man abejonių nekilo. Žmonės, kurie čia dirba, kaip jie surengia stovyklą – mes puikiai matome, visos vietos užpildytos, pildosi net metams į priekį“, - apie pirmą patirtį stovykloje Lietuvoje kalbėjo B.Tsintsadze.

Anot jo, plika akimi gali matyti skirtumus, kaip žaidėjai atrodo pirmą stovyklos dieną, ir kaip čiuožia paskutinę.

„Aš tikiu stebuklais. O čia atvykę vaikai savo laiką skiria ledo rituliui. Yra protingi. Kai tai susideda į vieną vietą – viską galima pasiekti. Viskam reikia laiko, bet rezultatai matosi. Ledo ritulys nėra lenktynės, tai maratonas. Turi būti sveikas, dirbti, o tada Dievas tave nukreipia tinkama linkme“, - mintimis dalinosi Besa.

„Aš negaliu apkrauti vaiko smegenų“

Jo klientų sąraše – šimtai profesionalų žaidėjų bei dešimtys tų, kurie pradėjo treniruotis su Besa dar tada, kai žengė pačius pirmus žingsnius ant ledo.

„Didelė dalis žaidėjų, su kuriais man teko susidurti, dabar žaidžia NHL. Aš juk jau senas vyrukas, tad dabar matau tas kartas, kurios augo man prieš akis. Tada, kai pradėjome dirbti, tiems vaikams buvo ketveri penkeri metai, jie tapo nerealiais žaidėjais universitetuose, NHL klubuose. Jie ir yra mano motyvacija. Kartos keičiasi ir tikiu, kad vaikai, kuriuos nuolat treniruoju Niujorke, irgi pravers geriausių pasaulio klubų duris. Aš jiems padedu su jų pasirinkta kryptimi. Darbą atlieka jie patys“, - ledoritulys.lt sakė su Pitsburgo „Penguins“ ir Bostono „Bruins“, o dabar su Niujorko „Islanders“ dirbantis specialistas.

Pasak Besos, treniruoti vaikus ir suaugusius – dvi skirtingos metodikos. „Ledo ritulys yra sudėtingas žaidimas. Kai veiksmus aiškinu vaikui, aš negaliu apkrauti jo smegenų. Viską turiu pateikti lengvai. Tai sudėtinga, bet, jei tinkamai paaiškini, vaikams sekasi“, - apie savo darbo specifiką pasakojo sakartvelietis.


„Darbo etika, savęs pašventimas“ – tai skiria gerą žaidėją nuo geriausio

NHL čempionų taurę savo rankose laikiusio B.Tsintsadzės klientų sąraše – daug skambių pavardžių, o jo nurodymus ant ledo vykdo ir „Penguins“ žvaigždės Sidney Crosby bei Jevgenijus Malkinas. Treniravęs juos individualiai bei komandose, o taip pat savo pratimus rodantis vaikams ir profesionalų klubams, Besa žino, kuo skiriasi geras ir geriausias ledo ritulio žaidėjai.

„Darbo etika, savęs pašventimas. Yra žaidėjų, kurie tampa gerais ledo ritulininkais ir sustoja. Apskritai, tai programuojama nuo mažens – jau tada gali padėti pamatus ateities darbams. Siekiantį aukštumų žaidėją gali atskirti per tai, kad jis daug dirbs, svajos, sieks tikslo. Pavyzdys, Sidney Crosby. Ir galime jį lyginti su Malkinu. Malkinas – labai geras žaidėjas, bet ne kaip Sidney. Sidney tam labiau pasišventęs. Jis pats mane motyvuoja. Su Crosby susitinkame kiekvieną vasarą individualiam darbui. Esu laimingas, kad mane likimas suvedė su juo, esame draugai. Aš dalinuosi su juo savo patirtimi, o jam patinka klausyti. Crosby sunku išmokyti ką nors naujo, nes jis geras, vienas geriausių pasaulio žaidėjų. Tačiau, kai dirbu su superžvaigždėm, mes mokomės labai smulkių detalių. Smulkios detalės atneša didžiulius pasikeitimus. Tada žaidėjai lieka patenkinti ir apie tai pasakoja kitiems, naujai kartai. Tada man skambina naujas žaidėjas ir sako: „Crosby pasakoja apie tavo techniką. Gal gali mane padaryti greitesniu?“. Tuomet aš padedu. Pasaulyje yra labai daug greitojo čiuožimo mokytojų. Bet aš mokiausi iš geriausių, ne šiaip tiesiog „OK“ vaikinų, bet pačių geriausių“, - savo karjeros pradžią ant ledo pasakojo Besa.

„Sovietiniais laikais ledo ritulininkai turėjo būti dideli vyrukai“

Kai buvo vaikas, Besai teko matyti ir treniruotis su legendiniu Rusijos ledo ritulio treneriu Anatolijumi Tarasovu. Dabar kitus ledo ritulininkus čiuožimo technikos mokantis specialistas ir pats galėjo tapti geru žaidėju, tačiau netinkamas laikmetis jį nukreipė į dailųjį čiuožimą.

„Aš esu neaukšto ūgio. Neužaugau. Sovietiniais laikais ledo ritulininkai turėjo būti dideli vyrukai. Tiesiog dvimetriniai žudikai ant ledo. Dabar ledo ritulys yra pasikeitęs – gali būti ir neaukšto ūgio, bet greitas, vikrus. Todėl pasirinkau čiuožimą“, - apie likimo vingius pasakojo Besa.

Kaip pasirodys vėliau, dedikacija ir darbas į JAV atvykusį B.Tsintsadzę vis tiek suves su kieto žaidimo atstovais.

„Man tiesiog pavyko sujungti du dalykus. Be mano aistros ledo rituliui, tai nebūtų įvykę. Dailusis ar greitasis čiuožimas – taip, tai čiuožimas, bet ledo ritulyje yra visai kita technika. Turi suprasti ir vieną, ir kitą, kad galėtumei tą sėkmingai pritaikyti. Taip aš sukūriau sistemą. Juk ledo ritulyje yra ribotas laikas. Momentas pralekia akimirksniu. Turi būti tarytum vabalėlis ant ledo. Keisti kryptį. Turi būti Ferrari – tai į kairę, tai į dešinę. Todėl, kai sukūriau programą, dvidešimt metų jos mokau. Nebuvo viskas lengva, turėjau susikurti vardą – „Besa Hockey“. Tuomet mano tikslas buvo pranešti, ką naudingo galiu perteikti – judrumas, balansas, efektyvumas, greitis.  Turėjau kurti ir rodyti pratimus, kas lavintų tai, kas būtina ant ledo. Visada, kai paklausiu pro žaidėjų, ko jie nori, aš gaunu atsakymą. Kartais man sako: „Noriu tapti judresnis“. Puiku, aš turiu milijoną užduočių, ką galiu tau parodyti, kad taptum stipresnis. Tas pats su greičiu ar balansu, efektyvumu. Tada gali tapti geru ledo ritulio žaidėju. Ir man nesvarbu tai vaikas, ar profesionalas. Save atiduodu visu šimtu procentų“, - ledoritulys.lt pasakojo Besa.

„Vaikai – geriausi mokiniai“

Išties, stebint 51-erių specialistą didžiuliu greičiu raižantį ledą, neįmanoma jo negerbti. Kartais matydamas B.Tsintsadzės judesį, mintyse spėliojau, ar bus ta akimirka, kada jis tiesiog grius ant ledo, bet šis vaizdas liko tik vaizduotėje. O stovyklos nuotraukose – susižavėjimo žvilgsniai bei pagarba, kurią Besa užsitarnauja jau pirmosiomis treniruočių minutėmis.

“Man daug lengviau dirbti su tais žaidėjais, kurie motyvuoti. Aš myliu vaikus. Jie geriausi mokiniai. Jie klauso. Vaikams labai patinka mano istorijos apie darbą su didžiausiomis NHL superžvaigždėmis. Taip juos įkvepiu atlikti tai, ką demonstruoju ant ledo. Tai neišgalvoti dalykai. Ir tuomet aš motyvuoju juos, o jie – mane. Jeigu nori kažko pasiekti, darbas turi tapti įpročiu. Viskas turi vykti neverčiamai, automatiškai. Net, sakyčiau, “robotiškai”, - sakė Besa.

“Mane į priekį veda Dievas”

Gruzinas puikiai supranta bėgančio laiko reikšmę, todėl stengiasi tobulinti sistemą, ją pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams.

“Galite laikyti mane išprotėjusiu, bet aš visiems sakau – mane į priekį veda Dievas. Dievas man suteikė dovaną. Man 51-eri. Manau, kad, kai būsiu šešiasdešimtmetis, vis tiek galėsiu spardyti užpakalius jaunimui. Aš keliuosi 4:15 kiekvieną rytą. Ir dirbu. Tai mano dienos ritmas. Dirbu su vaikais, kinų komanda, jeigu esu Niujorke – su „Islanders“ organizacija, kurios jaunimas treniruojasi su manimi. Bet disciplina, mano disciplina, ji nesikeičia. Kai turiu, ką veikti ir tai sekasi, noriu tuo užsiimti. Nenoriu, kad kažkas tam maišytų. Nelieka laiko rūkymui ar perdėtam alkoholio vartojimui. Man svarbu tinkamu laiku eiti miegoti. Visa tai ir palaiko mano sportinę formą. Kiekvienais metais vienam mėnesiui vykstu į Šveicarijos alpes. Tai darau paskutinius trylika metų. Tiesiog leidžiu laiką 3000 metrų aukštyje. Treniruotės tokiame aukštyje – jos ypatingos. Sunku kvėpuoti, todėl tai suteikia daug energijos, kai nusileidi į apačią. Jau gali čiuožti, bėgti. Veiki kaip mašina“, - teigė septynerius metus su Šveicarijos aukščiausios lygos klubu „HC Davos“ dirbęs B.Tsintsadze.

Anot jo, Šveicarijos kalnai – puiki vieta treniruotis ledo ritulininko ištvermę.

„Sovietų sistemoje ledo ritulininkus ir kitus sportininkus veždavo treniruotis į kalnus. Tuo metu tai nebuvo Šveicarija. Bet dabar daug užsienio komandų, įskaitant ir rusų, atvyksta į Šveicarijos alpes tam, kad praplėstų savo žaidėjų fizines galimybes. Kai būnu Davose, matau daug KHL klubų, kurie rengia treniruočių stovyklas ten. Tad kalnai padeda. Net su Crosby treniruotes vykdome kalnuose. Kartą į metus susitinkame Vokietijoje, Obertsdorfe. Sidney puikiai supranta, kad nusileidęs žemyn būsi dar stipresnis. Dirbame individualiai, prisijungia fizinio rengimo treneris. Jeigu ir bus kiti vyrukai iš NHL, tai bus Bredas Marchandas ar Nathanas MacKinnonas. Juos visus sieja draugystė. Bet dažniausiai Crosby treniruojasi vienas. Kaip vyksta treniruotės? Labai profesionaliai. Kai mes ant ledo, fizinio rengimo treneris stebi, žiūri, ką Sidney dar gali tobulinti, kiek dar gali save stumti į priekį. Taip sudaroma programa, ypač kojų raumenims, apatinei kūno daliai – keliai, čiurnos, klubai. Tai labai svarbu. O Crosby raumenys – išskirtiniai. Didelės ir stiprios kojos. Tai leidžia jam techniškai labai gerai čiuožti. Kai mano draugas Malkinas mato, kad aš treniruoju Crosby, jam tai nelabai patinka. Jis sako: „Mes draugai, o tu manęs dabar netreniruoji“. Aš visada jam turiu atsakymą – „Tu gyveni superžvaigždės gyvenimą. Prabangų gyvenimą, esi žvaigždė Rusijoje“. Crosby paprastesnis. Jam nerūpi prabanga, naktinis gyvenimas, klubai, muzika ir ilgi vakarėliai. Jis daro tai, ką turi daryti. Man patinka su abiem dirbti, bet Sidney yra skirtingas, turintis viziją ir planą. Nuo to man tik lengviau. Man svarbu, kad žmogus turėtų viziją ir svajonę, tada aš galiu padėti“, - ledoritulys.lt dvi NHL superžvaigždes iš „Penguins“ palygino B.Tsintsadze.


„Man reikia greičio“

Jeigu Besa sulaukia Crosby ar kitų žaidėjų skambučio, koks būna žaidėjo prašymas? „Man reikia greičio. Noriu būti greitesnis. Bet vėlgi, turime suprasti, kad žodis „greitas“ visko nenusako. Greitis – gerai, bet tu negali tiesiog lėkti pametęs galvą. Turi būti efektyvus. Aš vėl pateiksiu pavyzdį – Crosby. Nes jis geriausias. Jis nešvaisto energijos veltui. Jis mato situaciją, ją supranta, ir žino, kurioje vietoje turi „sprogti“, o kur tai nėra būtina. Juk kai esi ant ledo, tu čiuoži automatiškai, tik pagrindinis klausimas, kur nukreipti energiją – perėjimai, „krosoveriai“. Tai totalus maratonas, ne lenktynės. Lenktynės yra tik tam tikru momentu, kaip Conoras McDavidas daro – nerealus pagreitėjimas. Man teko su juo čiuožti, kai jam buvo vos dvylika trylika metų“, - dar vieną NHL superžvaigždę paminėjo Besa.

Čiuožimo specialisto teigimu, jam teko pažinti ne vieną žaidėją, vėliau tapusį NHL klubų dalimi ir įvairių lygų čempionais.

„Aš dirbau su 1996-1997 m. gimusiais vaikinais. Kai kurie jų tapo čempionais JAV. Tikrai teko iškovoti daug medalių ir taurių prieš stiprius varžovus. Vėliau tie vaikinai atsidūrė JAV universitetų komandose ir NHL“, - sakė pastaruosius trejus metus į Lietuvą treniruoti atvykstantis Besa.

Anot trenerio, jis tiki stebuklais, o kartais mažos detalės prie jų labai prisideda. „Vaikams reikia postūmio. Kartais po rungtynių užeinu į „Penguins“ rūbinę ir supažindinu vieną ar kitą treniruojamą vaiką su Crosby ar Malkinu. Pamatytumėte, kiek jiems būna laimės! Tuos pačius vaikus aš parodau Malkino ir Crosby sporto agentūroms. Sakau joms – „Stebėkite šiuos vaikinus. Jiems vos devyni ar dešimt, bet jų mentalitetas yra stiprus“. Tai vadinu stebuklais. Atrodo, nieko didelio nepadarai, bet į treniruotes šiems vaikams įdedi daug entuziazmo“, - kalbėjo 51-erių Besa.

Anot Besos, ledo ritulys taip pasikeitė ir pažengė į priekį, kad dabartiniais laikais stebėdamas NHL varžybas negali kritikuoti vieno ar kito žaidėjo sugebėjimų ant ledo. „Tiesiog, jeigu tu blogas – tu NHL nežaisi. NHL, palyginus, tokia maža lyga, kad net ir daug gerų žaidėjų lieka už jos durų. Neįtikėtini skaičiai. O dabartinis jaunimas - veržlus ir žinantis, kur link jis eina. Juk karta keičiasi, rytoj Crosby ar Malkinas baigs karjerą, juos turės kažkas pakeisti. Žolė turi augti“, - dabartinę situaciją apibrėžė gruzinas.

„Šis vaikas gali čiuožti“

Besa ledo ritulį atrado gerokai anksčiau nei šis sportas tapo jo maitintoju. Dar būdamas vaikas Tbilisyje B.Tsintsadze mokėsi dailaus čiuožimo paslapčių, kai į treniruotę užsuko vietinės ledo ritulio komandos „Pirmoji kregždė“ treneris. Tbilisio klubui reikėjo vaikų, kurie mokėtų čiuožti ir galėtų kartu vykti į turnyrus Rusijoje.

„Aš buvau greitas vaikas. Mažas, bet greitas. Patikau treneriui. Net dailiojo čiuožimo treniruotėje, jos gale, mums buvo duodamos lazdos ir rituliai. Tai buvo įprasta. Po sunkios dailiojo čiuožimo treniruotės, gauni galimybę tiesiog žaisti. Tai labai smagu. Tada treneris pakvietė vykti kartu į turnyrą Maskvoje. Po rungtynių visi kalbėjo – „Šis vaikas tikrai greitas, gali čiuožti“. Tad buvau neblogas dailusis čiuožėjas, bet mano galvoje visada kirbėjo ledo ritulys. Gavau atsakymą, jog esu geras, bet mano problema – dydis. Neturėjau kitos išeities, pasirinkau dailųjį čiuožimą ir nesigailiu. Turiu padėkoti už viską, ką turiu būtent dailiajam čiuožimui“.

Dailusis čiuožimas, pasak Besos, jį atvedė į ledo ritulį.

„Treniravausi visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje, keliavau per pasaulį. Buvau visuose kontinentuose aplink pasaulį skridau septynis aštuonis kartus. Ne tik Europa, bet Korėja, Japonija, Australija, Pietų Afrika, Dubajus... Pasaulio čempionatai, turnyrai. Kai atvykau į JAV, sau pasakiau – „Taip, treniravausi dailųjį čiuožimą, bet tai per daug nuobodu. Ten sukasi išlepinti vaikai, turtingų tėvų vaikai. Jie nenori mokytis. Tada pagalvojau, kad keisiu savo pačiūžas į ledo ritulio ir pradėsiu nuo nulio. Nuo nieko. Tada pradėjau čiuožti masiniame čiuožime su išnuomotomis pačiūžomis. Mintyse tuo metu sukosi žodžiai – „Grįžtu prie savo senojo įpročio“.

B.Tsintsadze pasakojo, kad tuo metu dažnai žiūrėdavo NHL rungtynes ir matydavo po ledą gainiojančių ledo ritulininkų veiksmus.

„Tada pagalvojau, kad šiuos vaikinus galiu padaryti geresniais“, - mintimis dalinosi Besa.

„Jiems patiko ir mane pasamdė“

Štai nuo šio momento Besa labiausiai dėkoja tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms. „Vieta, kur čiuoždavau, buvo netoli Filadelfijos. Miestas turėjo AHL klubą, o pastarasis priklausė „Penguins“ organizacijai – tai buvo dukterinė komanda. Mane pamatė treneris Michelis Therrienas. Jis yra dabartinis „Philadelphia Flyers“ treneris. Galiu pasakyti, kad kanadiečiai treneriai kreipia dėmesį į detales. Jiems patinka mažos įgūdžių detalės. To, pavyzdžiui, neišskiria rusai. Theriennas paklausė, ar galiu atvykti į žaidėjų treniruotes ir kitaip pakreipti darbą. Jo tikslas buvo pažiūrėti, ar žaidėjams tai patiks. O jiems patiko ir mane pasamdė. Tai buvo prieš šešiolika metų“, - savo kelionę į didįjį ledo ritulį prisiminė B.Tsintsadze.

Toliau viskas vyko kaip filmo scenarijuje – AHL klubo treneris pradėjo dirbti Pitsburgo „Penguins“, o su savimi į NHL klubą, kuriame 1996-2002 m. rungtyniavo ir lietuvis gynėjas Darius Kasparaitis, pakvietė ir Besą.

„Penguins“ tuo metu papildė didelė dalis naujokų, tokių kaip Krisas Letangas, Sergejus Goncharas, Jevgenijus Malkinas, Sidney Crosby, Marcas Andre-Fleury.

„Visas pasaulis stebėjo šiuos vyrus, domėjosi, kaip jauni žaidėjai integruosis į sistemą. Ir faktas, kad aš atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kai pradėjau dirbti su „Penguins“, jiems labai patiko. Monrealyje žaidėme kontrolinį mačą. O juk Kanados žiniasklaida – tiesiog išprotėjusi. Vieną dieną tave gali iškelti į aukštumas, o kitą – maišyti su žemėmis. Michelis Therrienas yra iš Monrealio. Tuomet man jis ir sako: „Besa, dabar tavo žvaigždžių valanda. Turi priversti juos čiuožti kietai“. Tam turėjau dvidešimt trisdešimt minučių. Taip ir padarėme. Ir štai išaušo nauja diena, rytas. Mes gyvenome Ritz Carlton viešbutyje. Atidarau kambario duris – o ten krūva laikraščių, mano nuotraukos juose. Žurnalistai rašo, kad atvyko žiūrėti, kaip čiuožia Crosby ir Malkinas, o pamatė mano darbą. Visada prisiminęs šią istoriją pabrėžiu, kad man labai patinka kanadiečiai ir jų požiūris į darbą. Jiems patinka, ką tu darai, o jeigu tą darai su aistra – jie tai labai gerbs“, - prisiminė B.Tsintsadzė.

Besa pažymi, kad taip prasidėjo jo ledo ritulio kelionė, nuvedusi jį prie NHL čempionų taurės.

„Taip dirbau kelerius metus. Laimėjome Stenlio taurę. Tada turėjome judėti į priekį ir „Boston Bruins“ išreiškė susidomėjimą manimi. Bostono klubas pasiūlė gerą sutartį, persikėliau į gražų ir gerą miestą. Tai miestas, kuriame daug išsilavinusių žmonių, labiau europietiškas nei amerikietiškas. Ten praleidau penkerius metus, o per tą laiką, nuo mano darbo pradžios per dvejus metus „Bruins“ tapo čempione. To Bostono klubas laukė 37-erius metus”, - savo amerikietiškąją svajonę ledoritulys.lt pasakojo Besa.

Čiuožimo paslapčių ledo ritulininkus mokantis specialistas prisiminė, kad kai atvyko pasirašyti sutarties su „Bruins“ juokavo, jog jie pasikvietė laimę nešantį žmogų. „Sakiau – dabar laimėsime Stenlio taurę. O jie žiūrėjo į mane kaip į išprotėjusį. Ir – „Bam!”. Praėjo pusantrų metų ir Bostono klubas laimėjo taurę”, - sakė gruzinas.

Tuo pat metu B.Tsintsadze savo čiuožimo pamokas dėstė ir Šveicarijos “HC Davos” ekipai. Anot Besos, šveicarų alpių miesto komandą, kur kasmet į pasaulio ekonomikos forumą suvažiuoja planetos galingiausieji asmenys, jam kartu su kolegomis teko lipdyti nuo pat pradžių. Taip buvo kuriama visa klubo Sistema.

“Pradėjome nuo pačių mažiausių, tada vyresnių, dar vyresnių ir galiausiai – profesionalų, kurie tapo Šveicarijos nacionalinės rinktinės nariais”, - apie darbą su šveicarais sakė čiuožimo treneris.

“Jie – geri vaikai. Turiu juos padaryti dar geresniais”

Besa pabrėžia, kad dabar kasmet sugrįžta į Šveicariją, kur yra rengiamos jo vardo stovyklos, o į jas per kelias pamainas susirenka šimtai ledo ritulio jaunuolių, norinčių tapti arba jau tapusių profesionalais.

“Tada supranti, kad žmonės tavimi tiki ir pasitiki. Tokia pati sutuacija ir čia, Vilniuje. Mačiau, kokie vaikai rinkosi prieš trejus metus, kaip jie čiuožė. Dabar jie mane stebina. Ir turiu iššūkį – jie geri vaikai, turiu juos padaryti dar geresniais. Jaučiu, kad jie manimi pasitiki. Kai pasitikėjimas abipusis, raktas į širdį atrastas – lieka tik dirbti. Jau matau, kad vaikai ant ledo gali padaryti bet ką, tad tas būtinai duos rezultatą”, - teigė B.Tsintsadze.

Į Niujorke gyvenančio ir dažnai į Europą dirbti grįžtančio čiuožimo meistro stovyklą Vilniuje atvyko daug vaikų iš pasiturinčių Europos šalių, tarp kurių buvo jau ne pirmą kartą stovykloje dalyvaujantys šveicarai.

“Aš suprantu, kodėl. Šveicarijoje stipri stovykla, bet ji – brangi. Ten aukštas pragyvenimo lygis. Todėl su savo partneriais rengiu stovyklas ir kitose pasaulio vietose. Čia, Rusijoje, JAV. Daug stovyklų, o už Atlanto ir atgal per metus skrendu penkis kartus per metus”, - kalbėjo Besa.

Kalbėdamas apie pasaulinį ledo ritulį, B.Tsintsadze savo, kad ledo ritulio žaidimas keičiasi, atsiranda daugiau svarbių detalių, kas leidžia iškilti naujiems žaidėjams net ir tose šalyse, kur ledo ritulys nėra populiarus.

Besa išskiria Latvijos ledo ritulininkus, kurie žaidžia ne tik Europoje, bet ir vyksta į Kanadą ar JAV, o pastarųjų šalių ledo ritulio atstovai maloniai priima užsieniečius, nes šie įneša naujovių ir didesnę konkurenciją.

“Tiesiog jie labiau alkani. Nacionalinės lygos nori savo sudėtyse nori turėti daugiau žmonių iš kitų šalių, nes reikia plėstis. Taip auga NHL. Pažiūrėkite, kaip sparčiai daugėja žaidėjų iš Švedijos, Suomijos, Rusijos. Tai nėra šimtai žaidėjų, bet vis tiek jie daro įtaką. Tada amerikiečiams ar kanadiečiams lengviau pristatyti naujus ledo ritulininkus. Tai gerai dėl pačio žaidimo plėtros, rinkodaros. Tada amerikiečiai sako: “Šis žaidėjas iš Latvijos, Lietuvos, ar Slovakios. Susipažinkite”, - ledoritulys.lt pasakojo spalį vėl į Lietuvą sugrįšiantis treneris.

“Visada turi norėti padėti žmonėms”

Besa tiki, kad jo sukurta čiuožimo sistema ir modelis turės ateitį net tada, kai jis pats nebelips ant ledo arba negalės rodyti jaunimui pratimų.

„Laikas bėga labai greitai. Dar dešimt metų. Jeigu matote, aš jau turiu pagalbininkų. Puikūs vaikinai. Juos ugdžiau nuo vaikystės. Jie puikūs ir supranta, ko aš ieškau. Aš noriu perleisti jiems savo patirtį. Negaliu to padaryti visiems, nes kiekvienas yra skirtingas. Noriu atrinkti tik ypatingus žmones. Vieną ir patį geriausią. Ne tiesiog priimtiną, bet geriausią. Kas mane pažįsta, žino, kad aš esu išrankus. Jeigu matau, kad kažkas blogai atlieka pratimą – aš stabdau. Neleidžiu daryti blogai. Matot, aš kalbu apie detales. Noriu, kad jos būtų aiškios ir į jas būtų reaguojama. Tad man nereikia daug pagalbininkų. Keturi – puikiai užteks. Kai tiems vaikinams perduosiu savo patirtį, galėsiu eiti į pensiją, parduosiu namus Niujorke ir kelsiuos į Floridą. Ir gerai gyvensiu. Aš esu iš Gruzijos. Turiu gražią šeimą ten. Mano tėvai, broliai, seserys, pusbroliai ir pusseserės gyvena ten. Ir jie mėgsta gyvenimą. Tiesiog gyvenimą. Visų pinigų neuždirbsi, todėl turi mėgautis gyvenimu ir tuo, ką darai. Bet visada turi norėti padėti žmonėms. Tai aš ir darau“, - kalbėjo B.Tsintsadze.

Iki tol, kol Besa mėgausis laisvu laiku jo laukia įtemptas grafikas. Po stovyklos Vilniuje jis grįžta į Niujorką ir netrukus vėl kels sparnus į kitą Šiaurės Amerikos dalį.

„Vyksiu į Monrealį. Skrisiu į Torontą. Iš Toronto – į Majamį. Tada į Denverį. Grįšiu į Niujorką. Tada po dviejų savaičių, balandį dviems mėnesiams vėl grįšiu į Europą. Kai grįšiu į Europą, prasidės ikisezoninė stovykla ir tada – sezono startas. Tai mano darbinė rutina, taip tęsiasi ištisus metus. Buvau daug jaunesnis, kai pradėjau čigono gyvenimą, tad man tai įprasta. Myliu tai, nes mėgstu tuos, kuriems patinka ledo ritulys. Mėgstu tuos, kurie stengiasi. Visur, kur vykstu, jaučiuosi kaip namuose. Kartais oro uostas – mano namai. Kai taip dirbi, supranti, kad pasaulis – labai mažas. O gyvenimas trumpas – turi juo mėgautis“, - teigė Besa, pakartodamas savo sukurto prekinio ženklo šūkį - „Life is good!“.

“Žinot, mane supa vaikai. Matau, kaip jie sugrįžta į mano stovyklas ir kaip jie auga. Tada suprantu, kad viskas eina į skirtingas puses – jie auga, o aš senstu. Bet visa atmosfera, vaikų motyvacija mane palaiko ir daro jaunesniu, suteikia energijos”, - interviu su ledoritulys.lt baigė B.Tsintsadze, į Vilnių sugrįšiantis spalio pabaigoje. Tuo metu jis dar nežinojo, kad stovyklos, vyksiančios po aštuonių mėnesių, visos vietos yra jau užimtos, o skambučiais “Sostinės ledo ritulio akademiją“ atakuojantys tobulėti norintys kaimynai latviai lieka nieko nepešę.

Besa patarimai jauniesiems ledo ritulininkams

1. Svarbu ne tik čiuožimas ant ledo. Darbas ant žemės – pagrindinis raktas į sėkmę. Stiprus tinkamų raumenų darbas. Turi dirbti su savo greičiu, o taip pat ir su kūnu. Kulkšnys, čiurnos – labai svarbu. Neužmiršk sprinto. Turi tiesiog „iššauti“. Privalai turėti gerą ir išsilavinusį trenerį. Jo pagalba reikalinga, nes būtent treneris nurodys tinkamą kryptį.

2. Kada jau esi stiprus ant žemės, laikai savo kūno svorį ir balansą, bus daug lengviau ant ledo. Man bus lengviau dirbti ir rezultatai bus reikšmingesni.

3. Kai ateina vasara ir gali pamiršti ledą, nieko nėra geriau už riedučius. Ledo ritulininkui geriausias pasirinkimas pasaulyje – “Marsblade” riedučiai. Jie nerealūs. “Bauer” taip pat gamina riedučius, bet jie kitokie. “Marsblade” yra sukūręs tokią sistemą, kuri realiai atkartoja ledo ritulininko judėjimą ant ledo. “Marsblades” vežuosi visur, kur vykstu. Net jeigu tądien nedirbu ant ledo, tada deduosi riedučius. Taip darau net tada, kai atostogauju. Kai po savaitės vėl sugrįžtu ant ledo – jausmas tas pats, atrodo, lyg nebūčiau nulipęs. O ant ledo aš kasdien būnu šešias valandas.

4. Darbo etika. Laikykis jos, nes taip daro patys geriausi pasaulio žaidėjai. Tai atskiria gerą žaidėją nuo geriausio.

5. Būk geras. Klausyk tėvų. Ir nebūk per daug drovus dirbti sunkiai. Tiesiog dirbk sunkiai. Darbas – tavo įprotis. Kada tai tampa įpročiu, tai nebėra darbas. Tu – palaimintas ir niekas tavęs negąsdina.