Ruduo Lietuvos ledo ritulio bendruomenei atnešė net kelias blogas naujienas – pirmiausia buvo pranešta, jog neįvyks planuotas Baltijos ledo ritulio čempionatas, o vėliau iš Lietuvos pirmenybių skandalingai pasitraukė daugkartinė čempionė Elektrėnų „Energija“.

Jeigu tokia yra mūsų šalies suaugusiųjų ledo ritulio čempionatų realybė, vaikų ledo ritulio populiarumas auga sparčiai, o tai suteikia vilties, kad per artimiausią dešimtmetį situacija keisis į gerąją pusę.

Tvirtą šalies nacionalinės rinktinės pagrindą kuria piramidės apačia – ledo ritulio mokyklos ir jų treneriai.

Apie tai ledoritulys.lt kalbėjo su ledo ritulio mokyklos „Geležinis vilkas“ direktoriumi, Lietuvos jaunimo rinktinės trenerių štabo nariu Andrėjumi Jadkausku.

SKAITOTE I-ĄJĄ LEDORITULYS.LT INTERVIU SU ANDRĖJUMI JADKAUSKU DALĮ. II-ĄJĄ DALĮ GALITE RASTI PASPAUDĘ ČIA. 

Apie ledo ritulio mokyklos įkūrimą

„Geležinio vilko“ ledo ritulio mokykla skaičiuoja šįmet skaičiuoja jau 15 sezoną – buvęs Lietuvos rinktinės ir „Energijos“ klubo gynėjas A.Jadkauskas pirmąsias vaikų ledo ritulio grupes surinko 2003-2004 m. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kokia buvo pradžia?

„Palyginus su jau praeitais metais, ledo ritulys yra tapęs populiariu, nes kas buvo prieš 15 metų, kai aš atvažiavau į Vilnių, tai viskas tik prasidėjo.

Prieš tai, turiu čia tarybinių laikraščių, tais laikais Vilniuje ledo ritulys buvo populiarus, o kai atėjo Nepriklausomybė, buvo išparduotos čiuožyklos, sugriautos. 1989-1990-aisiais aš atvažiuodavau į Vilnių čiuožti iš Elektrėnų, o paskui uždarė čiuožyklas, įrangą išpardavė, uždarė ir, skaitykim, nuo 90-ųjų, dešimt metų, Vilniuje nebuvo ledo ritulio. Nebuvo ledo. Mėgėjai liko, bet jie važiuodavo į Elektrėnus čiuožti.

Virš dešimt metų Vilniuje nebuvo ledo ritulio ir visa karta pranyko. Kas paseno. Atvykus man, reikėjo iš naujo žmonėm pasakoti. Pats važiuodavau po mokyklas, kabindavau plakatus. Pirmą grupę surinkau, susirašiau telefono numerius. Amžius buvo nuo 3 iki 5 metų, dvidešimt vaikų”, - ledoritulys.lt kalbėjo dabar 51-erių A.Jadkauskas.

Pasak mokylos vadovo, dabartiniais laikais komunikuoti su norinčiais žaisti ledo ritulį yra lengviau, nes internetas yra populiarus, tačiau prieš penkioliką metų buvo kitaip.

“Teko sukviesti visus, pasakoti apie ledo ritulį. Pradėjome čiuožti Pramogų arenoje. Čiuožė vaikų grupė nuo 4 iki 15 metų. Tokių privačių klubų nebuvo – nežinojome, kaip tai daroma. Ir klaidų darydavom. Ėjom, ieškojom, kartais neturėjom, ko paklaust. Paskui, kai jau mes įsikūrėme, atsidarė ir viena mokykla Vilniuje, ir kita, jiems buvo lengviau, jau matė, kaip mes darėm. Ir internetas padėdavo, daug informacijos galima buvo skelbti“, - 15 metų istoriją prisiminė A.Jadkauskas.

„2003-aisiais gan sudėtinga buvo. Tuo ir skiriasi, dabar ledo ritulys populiarus - kita rinktinė žaidžia, rengėm pasaulio čempionatą, atsiradęs Akropolis, Pramogų arena, yra čiuožyklų ir žmonės tą mato. Dabar yra lengviau negu buvo prieš 15 metų“, - konstatavo su vaikais nuo 1999 metų dirbantis elektrėniškis.

Anot jo, mokyklos kūrimo laikotarpiu Vilniuje veikė dar viena ledo ritulio mokykla.

„Buvo tokia mokykla Svajotojas. Ji irgi buvo privati, bet veikė su savivaldybės pagalba. Bet aš, nesigiriu, buvau pirmas, kuris įkūrė tokį klubą, mokyklą. Pirma tai buvo hobis, o tapo darbu. Nors, kaip minėjau, nebuvo patirties. Nebuvo, ko paklausti. Tarybiniais laikais buvo mokyklų, kurias irgi galime suskaičiuoti ant rankų pirštų – tai buvo valdiškos institucijos – Klaipėda, Rokiškis, Elektrėnai, Kaunas ir Vilnius. Penki miestai, kur buvo ledo ritulys“, - apie ledo ritulį Lietuvos sostinėje pasakojo A.Jadkauskas.

2019-2020 m. sezoną treniruotes „Geležiniame vilke“ pradėjo daugiau nei du šimtai vaikų. Mokyklos direktoriaus teigimu, žiemos sporto populiarumas ir vaikų skaičius nuolat auga, o tam įtaką turi ir naujai atsiradusios mokyklos bei Lietuvos vykstantis įvairaus amžiaus tarptautiniai čempionatai.

„Mūsų mokyklų bendras darbas tik praplėčia akiratį. Vilniuje tikrai yra gerai. Dabar tarp mažiukų vaikų bandysime daryti Vilniaus čempionatą. Trys komandos, susitarėme su kitom akademijom ir žaisim.

Labai padeda pasaulio čempionatai, kurie vyksta Lietuvoje. Vis tiek žmonės atkreipia dėmesį, mato, domisi. Televizija rodo rungtynes – NHL, KHL. Akropolis daug padeda. Žmonės sėdi, geria kavą ir jiems tai – vaizdinė medžiaga, susipažįsta su ledo rituliu. Tai skatina“, - ledoritulys.lt pasakojo A.Jadkauskas.

Kiek teko skaičiuoti, kiek yra tokių vaikų, kurie nuo pat pradžių atėjo treniruotis 2003-2004 m. ir dabar toliau žaidžia ledo ritulį?, - ledoritulys.lt paklausė „Geležinis vilkas“ mokyklos įkūrėjo.

- Jau penkiolika metų praėjo. Tai įsivaizduokit, kiek reikia mokyklai dirbti, kad ji turėtų savo auklėtinius vyrų komandoje. Jau dabar mūsų auklėtiniai žaidžia vyrų rinktinėje. O ten – žaidėjai, kuriems apie dvidešimt metų. Tai taip žvelgiant, jeigu jie pradėjo nuo penkių, turėjo praeiti penkiolika metų. Tai žaidžia tikrai nemažai. Ir tikrai ne vienetai.

Jeigu žvelgiant į jaunimo rinktines, tai pusę jų sudaro „Geležinio vilko“ auklėtiniai. Vyrų rinktinėje ateina ne 1-2 žmonės, 5-7. Tai daug. Čia tik tie, kurie praeina į rinktinę – aukščiausią lygį. O kiek dar taip žaidžia.

Skaičiaus tiksliai negaliu pasakyti, nes kai kurie – aukščiausiame lygyje, kiti – mėgėjų. Tikrai vienetai, kurie metė ir visai nesidomi. Daugumai ledo ritulys lieka kaip laisvalaikio praleidimas. Kitiems – sportas“, - kalbėjo A.Jadkauskas.


Apie trūkstamas sporto bazes ir išvykstantį jaunimą

Anot Lietuvos ledo ritulio rinktinės garbę prieš daugiau nei dvidešimt metų gynusio A.Jadkausko, jam skaudžiausios pokalbio temos yra Lietuvos žiemos sporto bazių trūkumas bei tai, kad ledo ritulį žaisti pasirinkusiam jaunimui neturime, ką pasiūlyti.

Ar Lietuvos sportas eina teisingu keliu, jeigu lygintume jį su kaimynais latviais ar baltarusiais?

„Čia yra skaudžiausia tema. Mes matom ir jūs matote Latviją. Mes ir Baltarusiją matom, nes mūsų komanda ten žaidžia. Matome jų sąlygas. Galima tik pavydėti. Ir mes nekalbame apie Švediją ar Suomiją. Klausimas ne man. Valdžios atstovams, politikams. Valstybei. Aš kalbu apskritai apie sporto politiką. Nebūtinai apie ledo ritulį. Aš – už visus sportininkus. Tenka tarpusavyje bendrauti, visi turi problemų. Mes kaip privatininkai, entuziastai juk nepastatysime kompleksų. Turi būti valstybės požiūris apskritai – į jaunimą, į sportą. Pakartosiu - ne į ledo ritulį.

Bet išties, kai yra kompleksas – krepšinis, futbolas, ledo ritulys - ko galima tikėtis? Tik gerų, aukštesnių rezultatų. Ačiū Dievui, Akropolis yra. Pastatė, įrengė, tais laikais net nežinojo, kad bus populiarus ledo ritulys. Nebūtų Akropolio, net nežinau, kur mes atsidurtume“, - kalbėjo A.Jadkauskas.

„Geležinio vilko“ ledo ritulio mokykla vyksta į turnyrus Latvijoje, dalyvauja Baltarusijos čempionate. Ten prie ledo arenų dažnai galima matyti ir Lietuvos ledo ritulio entuziastų automobilius su lietuviškais valstybiniais numeriais.

- Kai ledo ritulio entuziastai papasakoja paprastiems žmonėms apie keliones į buvusią sovietinę kaimyninę šalį, dažnai visi klausia, kokiu tikslu važiuojama – kartais jiems atrodo, kad vykstama žaisti į kaimą. Bet matome, kad kompleksai ir lygis ten – labai aukštas. Baltarusijoje yra pasirinkimas – tiek privačios, tiek valstybinės ledo ritulio mokyklos. Ką nuvykę matote jūs?, - ledoritulys.lt paklausė A.Jadkausko.

- Taip, tiek jūs, tiek mes matome bazes. Privačios mokyklos ten tik dabar prasidėjo. Anksčiau nebuvo, jų daugiausiai yra Minske, nes tai – didelis miestas. Rajonuose privačių nėra, nes žmonės negauna didelių pajamų. Tai nėra aukšto pragyvenimo lygio šalis. Minskas tą sau gali leisti, nes valstybinėse mokyklose trūksta vietų, ne visus gali priimti. Tad baltarusiams tikrai galime pavydėti jų sportinių bazių. Eini ir žiūri – tokie rūmai pastatyti. Ir ledo čiuožyklos būna laisvos, neperpildytos.

Aišku, mes nežiūrime į ekonominę pusę, o žiūrime tai, ką jie turi. Tai mes to neturime“.

Pasak jo, Lietuvos ledo ritulys neteko vienos aikštelės Kauno Akropolyje, bet laikosi kiti miestai.

„Aikštelės yra Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdos Akropolyje. Apskritai, manau, jeigu ne Akropolis, mes tokių rezultatų, kokius turime ledo ritulyje, nepasiektume.

Dabar Panevėžys atvirą aikštelę pasistatė. Bet ji nefunkcionuoja ištisus metus. Penki ar šeši mėnesiai ir viskas. Apskritai, sportinės bazės yra vyriausybinis ir kiekvienos miesto savivaldybės reikalas. Kitos bazės, kur dabar yra išlikęs ledo ritulys, yra statyba tarybiniais laikais. Elektrėnai, Rokiškis – Tarybiniais laikais pastatyta.

O ledas – ne vien mums. Ne vien ledo rituliui. Tai yra dailusis čiuožimas, kerlingas, greitas čiuožimas. Olimpinės sporto šakos. Mes tikrai visi plotume rankomis, būtume patenkinti, jei tokios bazės būtų. Bet turim tai, ką turime“, - ledoritulys.lt pasakojo A.Jadkauskas.

Treneriui kelerius metus iš eilės su Lietuvos jaunimo rinktine tenka lankytis ir Estijos sostinėje Taline, nes miestas vos ne kasmet laimi galimybę organizuoti Taraptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) pasaulio čempionatus. Jeigu žinome latvių ledo ritulio būklę, kiek į priekį pažengę Suomijos kaimynai estai?

„Kiek teko būti, tai yra rūmai su trimis aikštelėmis. Yra kerlingo aikštelė, yra kitos. Savivaldybė pastatė Talino miegamajame rajone. Iš tikrųjų – įspūdinga bazė, kurią pastatė miestas.

Yra ir dar keli estų miestai, kurie turi aikšteles nuo Tarybinių laikų.

Aišku, estai nėra pavyzdys. Greičiausiai latviai yra pavyzdys. Kada privatus verslas investuoja, valstybė irgi stato. Tada jie turi žymiai daugiau aikštelių. Jeigu kartu paimtume estų ir lietuvių aikšteles, latviai jų turėtų daugiau. Tad reikia orientuotis į latvius“.

Tiek latviai, tiek baltarusiai taip pat turi daug lauko aikštelių, kurios yra tvarkomos žiemą. Mes jų neturime. Gal čia nereikia tiek daug investicijų?

„Na, kaip pažiūrėsi. Labai nuo oro sąlygų  priklauso. Prie pliusinės temperatūros negali užlieti ledo, o kažkokia įranga vis tiek reikalinga. Bortai, kažkokia įranga turi būti. Ją reikia sandėliuoti, laikyti.

Minske – taip, bet ten, žinot, santvarka kiek kitokia. Valstybė daug ką duoda. Viskas valdiška. Ekonomiškai gal nenaudinga, bet žmonėm užimtumas. Viskas iš valdžios kišenės. Lietuvoje – kas apsiims? Savivaldybė to nedaro, turi daryti verslas, bet jam tai nėra naudinga. Šaldymo įranga, vietą reikia išnuomoti, už viską reikia mokėti.

Nors, kai oro sąlygos leidžia, tiesiog čiuožimui, ne sportui, ir pramogai, Lukiškių aikštėje atsirado aikštelė. Tai pramogai skirta. Nors kitos mokyklos, o ir mes anksčiau, ten vesdavome pramogines treniruotes. Prisidėdavome. Yra nemažai mūsų auklėtinių, kuriuos ten suradome, dabar lanko ledo ritulį. Tai tas džiugu. Bet tai daro verslas. Jeigu tą darytų miestas ar vyriausybė, būtų geriau. Ir ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose miesteliuose. Yra žmonės, kurie bando kalbėti, daryti. Prie eglutės padaro aikštelę, bet tai yra čiuožimui, aikštelės ne standartinės, ne ledo rituliui.“, - ledoritulys.lt savo nuomonę dėstė A.Jadkauskas.


- Romos, aišku, per kelias dienas nepastatysi. Kai pasakojate, atrodo, daug nuveikta per tokį laikotarpį. Bet ko trūksta, kad vaikai ir jaunimas liktų Lietuvoje? Nes dabar jaunimas išvažiuoja, žaidžia užsienio klubuose, o kai kurie – ir visiškai antrarūšėse lygose. Taip atrodo, kad trūksta kažkokios piramidės dalies, - paklausėme A.Jadkausko.

- Dabar toks pasaulis, kai nebelieka sienų. Jaunimas daug keliauja. Pažaidžia viename čempionate, vėliau – kitame. Aš net pavydžiu, nes mes savo laikais taip negalėjome daryti. Ir apskritai, gal jie ieško savęs? Gal tai ne vien tik ledo ritulys, bet ir mokslai. Vieni mokosi, kiti dirba, o ledo ritulys jiems padeda turėti kažkokį papildomą pajamų šaltinį.

Kažkas galbūt save mato profesionalu, bando prasimušti ir žaidžia tokiame lygyje, kuriame tik gali žaisti.

Bet tai nėra blogai.

Šįmet, galiu pasakyti, kad „Geležinio vilko“ komandą Lietuvos pirmenybėse sudarys vien mūsų auklėtiniai. Džiugu, kad net tie, kurie užsienyje pažaidė, sugrįžo į Lietuvą, surado darbus. Dirba dienomis, o nori žaisti ir vakare treniruojasi, žaidžia.

Ir nėra, ka daug kalbėti – trūksta finansų. Visi suaugę žmonės. Kai tau penkiolika ar šešiolika – yra viena. Bet, kai tau – virš dvidešimt, turi arba mokytis, arba dirbti.

Nereikia nieko slėpti, viskas kainuoja. Ir deklaruoti, kad aš myliu ledo ritulį ir dėl to žaidžiu... Na, yra ir tokių. Pasirinkimas didelis – eini į mėgėjus, eini į profesionalus, arba kaip mūsų – pusiau profesionalus. Net nežinau, kaip pavadinti teisingai.

Vis tiek žmonės pasirenka darbą, o laisvesniu metu žaidžia, vietoje poilsio - treniruojasi. Ir lygis nėra žemas, tai atima jėgų ir sveikatos“, - pasakojo A.Jadkauskas.

„Geležinio vilko“ vadovas teigia, jog jaunimo išvykimo priežasčių yra ne viena, bet pagrindinė – finansų nebuvimas.

„Vaikinai visą gyvenimą treniravosi, yra įdėję savų investicijų, nori gauti pajamų, jeigu galimybės leidžia. Lietuvoje kol kas nėra tokios finansinės padėties. O užsienio klube, kai žaidi, gauni kažkokius finansus, pajamas. Ir gal jie ir važiuotų į aukštesnį lygį, bet ten, kur praeina – ten praeina. Ir lieka.

Norėtųsi, kad būtų didesnis čempionatas. Būtų rėmėjų, finansavimas. O kol kas Lietuvoje sunku jį surasti. Vaikų sportui – apskritai sunku rasti. Tiesiog randi tuos, kurie aukoja arba yra pažįstami.

Vyrų sporte yra rėmėjų, bet jų nepakanka, kad išlaikyti komandą, mokėti atlyginimą. Kol kas tai – svajonė. Ji yra, bet nežinau, ar įgyvendinama“, - ledoritulys.lt sakė A.Jadkauskas.

- Ar Lietuvos čempionate rungtyniaujantis „Geležinis vilkas“ yra kaip viršūnė, kurios sieki nuo pat pirmų dienų, kai pradedi treniruotis? Ar tai gali būti siekiamybė, jei čempionatas būtų stipresnis?, - ledoritulys.lt paklausė A.Jadkausko.

- Taip, mūsų idėja buvo tokia. Atėjo laikas, kada mūsų auklėtiniai užaugo ir mes turėjome turėti visas pakopas – nuo pradinukų iki vyrų komandos. Man džiugu, kad kai mūsų auklėtiniai grįžta į Lietuvą, jų paklausi, kur žais, atsako – „Geležiniame vilke“. Čia juk nėra Jadkausko komanda. Žaidžia ne už mane. Yra „Geležinis vilkas“, klubas. Taip, aš įkūriau. Bet norisi, kad tai būtų komanda, kurioje yra praleistos vasaros stovyklos, ir vaikinai sugrįžta, vėl treniruojasi.

Kolektyvas sugrįžta, 22-23-ejų metų, susirenka ir žaidžia, bendrauja. Ne už Jadkauską, o už „Geležinį vilką“. Namus, kuriuose užaugo. Tada jie ateina pirmiausia pas mus, o man džiugu, kad surandame galimybę, jog jie žaistų. Mes tą skatiname ir liekame patenkinti.

Nežinau, ar daug klubų gali pasigirti, kad turi tokią pakopą nuo – iki. Tad klubo tikslas toks ir buvo. Vaikinai gali stoti į universitetus, mokytis ir toliau žaisti ledo ritulį. Nėra taip, kad baigei mokyklą ir eik kažkur kitur.

Kiekvienas gali pasirinkti. Išvažiuoji – išvažiuoji, grįžo – eina pirmiausia pas mus.

 - Lietuvos mokslo srityse kalbama apie talentų nutekėjimą, kai baigęs universitetą ar mokyklą žmogus išvyksta dirbti į kitą šalį. Su ledo rituliu panašiai. Mokykla, nepaisant, kad jaunimo tėvai skiria asmenines lėšas treniruotis, į žaidėją įdeda daug savo pastangų. Neteko kalbėti su federacija, jog keisti situaciją, kad tas indėlis finansiniu pagrindu grįžtu atgal, jei žaidėjas išvyksta rungtyniauti svetur?

- Būna sunku, kai vaikas 15 ar 16 metų išvažiuoja. Nes pastangas mes tikrai įdedame, atiduodame žinias. Bet aš pilnai palaikau, kai vaikai išvažiuoja į Suomiją ar Švediją. Jie išvažiuoja į aukštesnį lygį ir jiems linkiu sėkmės. Tačiau mes norėtume ir čia turėti stiprų kolektyvą, išsaugoti įdėtą darbą. Tačiau iš tikrųjų – dabartiniais laikais tėvai pilnai išlaiko tą vaiką ir moka už treniruotes.

Mes negalime iškelti sąlygų, nes turime jam kažką pasiūlyti. O neturime ką.

Kalbėjome su federacija tuo klausimu, bet atsakymas buvo, kad yra sutartis, tada reikia galvoti apie visišką profesionalumą ir mūsų investicijos darbo valandos turi atsispindėti sutartyje. Tad kol kas nėra pas mus tokių stiprių rėmėjų, kad mes galėtume sudaryti sutartį, o vaikui išvykstant reikalauti kompensacijos. Gal ateityje tas bus. Dabar nėra.

Todėl yra toks dvejopas jausmas. Mes kaip ir patenkinti, kad kuo daugiau mūsų auklėtinių gali žaisti Suomijoje ar Švedijoje, Amerikoje, Kanadoje. Reiškia mūsų darbas vertinamas. O iš kitos pusės, norėčiau namie turėti tokią komanda, kad žaisti prieš kaimynus, būti lyderiais.

Vėlgi, išvažiavus vieniems lyderiams, kiti vaikai gauna galimybę tobulėti ir atsiskleisti. Tad lyg ir graudu, lyg ir patenkintas. Bet visada linkiu jiems sėkmės ir sakau – pabandykit, visada galite sugrįžti namo“.

Kaip pasakoja A.Jadkauskas, reikia suprasti, kad ir išvykus, vis tiek reikia finansų ir tai gali būti finansinė našta, nes visur vaikų ir jaunimo ledo ritulys kainuoja.

Apie tėvų lūkesčius

Kiekvienais metais į „Geležinį vilką“ ateina dešimtys naujokų, tenka susidurti su naujai vaikus atvedančiais tėvais. Ką tėvai pasakoja apie savo lūkesčius, ką jie nori pasiekti?

„Dauguma žmonių iš viso apie ledo ritulį nieko nežino. Vieniems tiesiog patinka, kaip čiuožia jų vaikas. Kiti susieja sportą lyderyste. Tiesiog nori, kad berniukas užaugtų vyru ir būtų sportiškas. Dar kiti klausia apie galimus pasiekimus.

Beje, koks 80 procentų - vaikus atveda mamos, moterys. Tai, matyt, jos mato, kad išties vyrai žaidžia ledo ritulį. Tai nori, kad kai vaikas užaugs, būtų sportininkas. Man džiugu, kad vaikus atveda skirtingi žmonės. Visi skirtingi. Niekas iškart negalvoja, kad jis ateityje taps NHL žvaigžde. Atveda dėl vaiko užimtumo. O paskui – pažiūrėsime, kas iš jų išeis“, - sakė „Geležinis vilkas“ ledo ritulio mokyklos vadovas.

Pasak jo, ledo ritulio populiarumas auga visame pasaulyje ir yra tokia tendencija, jog šį žaidimą pradeda žaisti ir mergaitės.

„Mergaitės ir berniukai iki 16-os metų treniruojasi ir žaidžia kartu vienoje komandoje. Mergaitės turi būti tokia psichologija – mano vaikystėje irgi buvo tokių, kurios su berniukais futbolą žaidė. Mačiau, jog ir kitos mokyklos dabar komandas surinko. Džiugu, jeigu mergaitei tai patinka.

Dabar ir moterys pradeda ledo ritulį žaist, taip pat Lietuva turės moterų rinktinę. Padarėme didelę pažangą. Ateina gražios moterys, sportuoja. Pagarba joms. Dabar vyks ir atstovaus šalį. Puiku“.

- Teko girdėti nuomonių, kad mergaitėm ledo ritulys palankus dėl konkurencijos, kad lengviau galės išvykti į užsienį, įstoti į universitetą, gauti stipendiją.

- Pasakysiu taip – ar moterų, ar vyrų, priklauso kokia stipendija, į kokią šalį važiuosi. Jeigu kalbame apie JAV studentų lygą, reikia būti tam tikro lygio. Europoje, iš savo patirties galiu pasakyti, mano sūnus baigė čia mokyklą, išvažiavo mokslams į Angliją, žaidė ten trejus metus studentų lygoje, mokėsi. Treniruodavosi kartą ar du kartus per savaitę.

Labiau jam tai buvo socialinis proveržis – visi draugai buvo ledo ritulininkai, ten bendradarbiavimas didelis su visais universitetais, papildomai jie galėdavo gauti geresnę gyvanamąją vietą, plėtėsi akiratis, automatiškai ir darbo buvo galima gauti, studentui padirbėti su ledo rituliu. Be abejo, stojant į užsienį, universitetai atsižvelgia į tai, ką tu darei, o jei rinktinei atstovavai – tai jau ir daugiau pliusų gauni.

Dėl finansinių dalykų – kiekvienoje šalyje skirtingai. Jeigu mergina ar vaikinas renkasi universitetą, žaidžia ledo ritulį, o universitete yra tokia komanda, be abejo, tai tik padės, bus daugiau naudos.

Vaikinų komandų universitetuose būna daugiau, merginų – vykstant reikia pasidomėti”.

II-Ą INTERVIU DALĮ SKAITYKITE ŠEŠTADIENĮ.