15 sezoną pradedanti "Geležinio Vilko" ledo ritulio mokykla sau šįmet kelia aukščiausius tikslus. Pasak mokyklos, kurios pavadinimą prieš penkioliką metų išrinko pirmą auklėtinių grupę sudarę vaikai, vadovo Andrėjaus Jadkausko, kam apskritai dirbti, jeigu galvoti apie žemesnę nei pirmą vietą.

"Mūsų auklėtiniai stengiasi, kad būtų lyderiais. Aišku, treneriai prieš kiekvieną sezoną susėda, aptaria, ką galime pasiekti, įveriname, kaip praėjo ankstesnis sezonas. Bet tikslas - visada būti pirmiems", - ledoritulys.lt sakė A.Jadkauskas.

Pirmoje interviu dalyje ledoritulys.lt su A.Jadkausku kalbėjo apie mokyklos įkūrimą, bazių trūkumą ir išvykstantį jaunimą. I-ąją interviu dalį galite rasti paspaudę ČIA.

Antroje dalyje skaitykite apie treniruočių procesų skirtumus tarp Lietuvos ir elitinių ledo ritulio šalių, klubo valdymą ir finansus bei ledo ritulininkus iš vienos gatvės.

- Per 15 metų esate matęs daug vaikų. Ką vaikui apskritai reiškia sportas?, - ledoritulys.lt paklausė A.Jadkausko.

- Konkrečiai dėl berniukų, tai yra daug pliusų. Nekalbėkime apie ledo ritulį, apskritai apie sportą. Tai – bendravimas kolektyve, tikslų pasiekimas, užsispyrimas turint tikslą, disciplina, savarankiškumas – juk mes keliaujame, vaikai važiuoja, nakvoja viešbučiuose, keliasi, maitinasi.

Bet svarbiausia, pirmas – sveikata ir vaiko užimtumas.

Šiais laikais, kai visi vaikai pergyvena dėl užimtumo žaidžiant kompiuteriais ar telefonais, tai yra išeitis. Vaikui sportuojant, nebereikia pergyventi dėl kompiuterių. Tad sportas leidžia pamatyti, keliauti, važinėti, bendrauti. Išvykos ir varžybos, bendravimas su kitų šalių atstovais – labai dideli privalumai.

- Teko skaityti didžių žaidėjų biografijas ir išskiriu tokį bruožą, kad geriausiems pasaulio žaidėjams sekasi ne tik ledo ritulio aikštelėje, bet ir apskritai gyvenime, versle ir kitose srityse. Ar sportuojant, galime matyti, koks bus vaikas? Jei jis lyderis aikštelėje, ar gali jis į priekį kitus vesti ir gyvenime?

- Be abejo, juk tai yra kolektyvas. Mes net rūbinėje stebime, kas yra lyderis, matome, kaip gimsta asmenybė. Uždarame kolektyve tai iškart matosi. Bijočiau sakyti, kad jei rūbinėje aktyvus, tai būtinai kažką pasieks. Juk kitas gali būti ir ramaus būdo ir pasiekti aukštumas kitoje srityje, bet, be abejo, sėkmei reikia sąlygų. Todėl ir yra svarbu disciplina, savarankiškumas. O toliau jau kaip kas norės, tokia puse pasuks. Visi vaikai vystosi skirtingai, vieni anksčiau bręsta fiziškai ir tobulėja protiškai, kartais stebim, kad po metų viskas apsikeičia.

Todėl labai svarbu mokėjimas bendrauti kolektyve. Juk mes visi bendraujame gyvenime ir darbe, svečiuose. Visur žmonės.

Apie tapimą profesionalu

- Paties nuomone, nuo kelių metų prasideda rimtas darbas, jeigu nori tapti profesionalu?, - ledoritulys.lt paklausė A.Jadkausko.

- Dažnai būna, kad tėvai tik atveda vaiką ir klausia – „Kokia perspektyva?“. Ką mes galime žinoti? Viskas priklauso, kaip vaikas pats per laiką reaguos. Vieniems patinka, kitiems ne, vieni darbštūs, kiti – ne. Labai daug priklauso nuo tėvų, koks jų požiūris. Būna taip, kad tėvai nori įgyvendinti savo svajones per vaikus, spaudžia, o vaikas pats nenori.

Geriausia, kai vaikas pats nori, jis gabus, koordinuotas, tada viskas susideda. Bet profesionalu tampama per darbą.

Jei bendrai žiūrėti, profesionalu tampama 16-os metų. Jau tada maždaug matosi. Mes bendradarbiaujame su suomiais ir švedais, tai jie jau sako, kad mato, kur linksta sportininkas. Bet nėra vaistų ar finansų, ką gali nupirkti. Tik darbas. Arti ir dirbti. Vaikščioti į treniruotes.

Jeigu leidžia laikas, svarbu, kad vaikas ne tik į vieną sporto šaką – ledo ritulį – nueitų, bet ir į kitą kokią. Jis tik daugiau tobulės. Tada svarbu žaisti. Su laiku ir pasimatys.

- Ar ledo ritulininku tampama, o ne gimstama?

- Mano nuomone, yra vaikų, būna tokių, kur grynai padaro tokių judesių ir tu matai. Bet, aišku, jis ir kitai sporto šakai tiktų. Koordinacija, vikrumas, mąstymas – kai viskas į vieną sueina, yra super. Dažniausiai ir tokį charakterį turi, kad viskas lengvai gaunasi. Bet tokį reikia spausti, kad dar daugiau dirbtų. Tai, sakyčiau, teisingai pasakėte, ledo ritulininku – tampama. Reikia vis tiek dirbti.

Ovečkinas, Malkinas, Crosby – visos žvaigždės, paskaitykit, daug įdėjo darbo, nieko nenupirko už pinigus, ką turi dabar, o juodai dirbdavo. Visada vaikam pavyzdį duodu, skaitykit, ką jie pasakoja apie savo gyvenimą. Kiek teko dirbti, treniruotis ir net dabar, kai jie tapo žvaigždėmis, kokio lygio, o kaip jie dabar dirba, ruošiasi.

Ir vasarą dirba, pastoviai tobulėja. Nėra tobulėjimui ribų.

Pavyzdys – Jagras. Jis treniruojasi ir vakarais, ir naktimis. Pastoviai dirba.

- Jis jau nebedirbti negali.

- Taip, jis pastoviai nori palaikyti formą ir nebegali nedirbti. Nori pastoviai tobulėti".


Ar auklėtiniai yra klausę patarimo, tęsti aktyvų ledo ritulininko kelią, ar galbūt baigti?  A.Jadkausko teigimu, auklėtiniai turi turėti tikslą, kur jie nori būti.

„Aš nesu aiškiaregis, negaliu pasakyti, koks bus jo likimas. Sporte tapti profesionalu – turi daug dalykų sutapti. Man teko apie tai daug kalbėti su treneriais iš Amerikos, Švedijos, Suomijos. Sveikata, šiek tiek sėkmės – tikrai nemažai, turi surasti savo komandą, trenerį, nes čia yra žmonės, visur – bendravimas. Gali būti geras žaidėjas, bet nepritampi prie komandos, arba su treneriu nesutari ir tavo karjera gali baigtis.

Pirmiausia, visi sako – sveikata. Gali tapti profesionalu, jei neturi traumų. Čia yra pliusas. Ir tada daug kitų niuansų. Tada tapsi. Aišku, ir savo galimybes reikia vertinti realiai. Būna taip, kad svajoja visi. Kol vaikai, džiugu, kad jie svajoja, o paskui viskas atsistos į savas vėžias – kiek jie įdės pastangų. Dabar galimybes visi turi milžiniškas. Šalis nėra uždaryta. Gali keliauti, jei tau leidžia tėvai. Pirmyn“, - ledoritulys.lt teigė A.Jadkauskas.


Apie treniruočių procesus ir Lietuvos pilietybę ledo ritulyje

Kai kalbame apie aukščiausio lygio klubus, pirmenybes kaip Suomijoje, Švedijoje, ar lietuvio tautybė vis dar yra problema?

Anot "Geležinio Vilko" vadovo, lietuviškas pasas ledo ritulyje vis dar yra problema ir tai esminė priežastis, kodėl turime tiek mažai žaidėjų rungtyniaujančių aukščiausiame lygyje.

„Kiek teko kalbėti net ir su mūsų žaidėjais, pavardžių neminėsiu, komandų vadovai sako: „Mūsų žiūrovai nesupras, jei lietuvis bus“. Pirmiausia eina, aišku, kanadiečiai, amerikiečiai, švedai, čekai, suomiai. Paskui jau tik lietuviai. Ir tai didelė konkurencija. Šalys, kurios žaidžia Elitiniame divizione, olimpiniame turnyre, jos visada, be abejo, eis priekyje. O profesionalioje komandoje daug reiškia ir agentai. Turi turėti agentą. Nė vienas profesionalus klubas nedirba tiesiogiai su žaidėju – turi būti agentas. Bet galutinis pasirinkimas yra rinktinė ir rinktinių reitingas. Galime palyginti, kur mūsų vyrų rinktinė yra, ir kur kitos šalys. Tai daug pasako.

- Jeigu ant stalo palyginimui padedame pilietybę ir treniruočių procesą Lietuvoje, ar treniruočių procese yra toks atotrūkis, kaip renkantis Lietuvos ledo ritulininką?, - paklausėme A.Jadkausko.

- Tarp vaikų skirtumai prasideda 17-18 metų. Turi jau būti kitos sąlygos ir žmonių kiekiai. Lietuvoje, kuo vyresni žaidėjai darosi, tuo vis mažėja bendraamžių komandų, ir nėra sąlygų žaisti, tapti profesionalu – trūksta bazių.

Tiek suomiai, tiek švedai, čekai – mums tenka daug ten važiuoti žaisti į turnyrus – mūsų vaikiškos komandos laimi. Mes laimim, aplošinėjam. Štai dabar buvome į Čekiją išvažiavę – trys komandos. Savo amžiuje – laimim. 2006 metų komanda Brno užėmė pirmą vietą. Apžaidė čekus, slovakus – bendraamžius. Reiškia, vaikų lygyje, per tiek metų galiu pasakyti, kad iki 15 metų mes nesiskiriame. Išskyrus bazėm, gal vaikų kiekiais. Bet treneriai dirba.

Aš, aišku, kalbu tik apie mūsų mokyklą. Kitų negaliu liesti.

Be abejo, matyt, būtų sunku kovoti prieš elitinius klubus, pavyzdžiui Rusijoje, nes jie daro didžiulę atranką ir komandą iš 2000 vaikų gali atrinkti.

Bet, jei kalbant apie mokyklas, tai mes niekuo nesiskiriam. 14-15 metų galim kovoti apylygiai. Paskui jau yra stoka. Vaikai arba meta, arba išvažiuoja. Nėra atitinkamų bazių. Arba tiesiog nemato savęs profesionalu ir daugiau laiko skiria mokslui, atsitraukia nuo aktyvaus sporto. Apie tai bandome kalbėti, o sakau tą iš patirties. Ir pilnai suprantu. Vaikinai supranta, kad jiems reikia žiūrėti kaip ateityje gyvens, kuo gyvens, ir pagrinde atsiduria priekyje mokslai. Ir aš tam pritariu. Mokslas gali lygiagrečiai eiti, bet turi būti pirmas. Nes sportas – labai slidus dalykas. Su amžiumi auga rizika.

Jei sprendimą priimti, man asmeniškai - priekyje mokslai. O geriausia, kai vienas kitam nemaišo.

Tad, kaip minėjau, iki 15-16 metų procesas vienodas. Mūsų treneriai ir patirtį turi, ir moka tą daryti. Paskui jau kitaip – kol kas mes negalime to pasiūlyti, ką gali duoti užsienis.

- Minėjote mokslus. Ar treneriai keliaudami pasiteirauja vaikų, ar jie padarė namų darbus, kaip jiems sekasi moksluose? Galbūt vaikai kelionės metu daro namų darbus?

- Taip, aš turiu net nuotraukų, jau daug metų dalyvaujame turnyruose, kai vaikai vyksta, yra tų, kas skaito ar rašo. Kaip sakau, tie, kas nori mokytis, mokslui laiko suras visada. Čia jau nuo vaiko priklauso, nuo tėvų. Vieni skaito, o kiti telefonais žaidžia.

Kas dėl trenerių, reikia jų klausti. Kiekvienas treneris suranda priėjimą prie kiekvieno žaidėjo. Be abejo, kad paklausinėja, kaip sekasi mokykloje, bet mes negalime įtakoti vaiko, kad kai jis važiuoja autobusu, skaitytų knygą. Aišku, autobuse judant irgi nelabai paskaitysi. Yra trūkumų.

Bet kažkas tikrai sugeba tai padaryti.


Apie ledo ritulininkus iš Elektrėnų ir jaunąją kartą

- Vyrai buvo aukštesniame divizione, sugrįžo laipteliu žemiau. Jaunimo rezultatai irgi gerėja, atsiduriam tarp prizininkų, bet pritrūksta kelių taškų eiti aukščiau. Auga kita karta. Ko galime tikėtis po 5, 7 ar 10 metų?

- Be abejo, lygis auga. Mes matome, kokias dabar turėjome atrankas. Anksčiau buvo taip, kad vienmečių į rinktinę neturėjom iš ko atrinkti, nes kiekio nebuvo. Rinktinę sudarydavo 2-3 amžiaus grupės. Dabar matosi perspektyva, kad rinktinių sudėtis bus sudaroma iš praktiškai vienmečių – 95 procentai rinktinės sudarys vienodo amžiaus žaidėjai ir tai jaunimo ledo ritulyje daro nemažai įtakos.

Nes tikrai yra sunku, kai atvyksti kovoti, o sudėtyje – 2-3 metais jaunesni žaidėjai. Yra tokių žymesnių žaidėjų, kurie sugebėdavo su vyresniais kovoti – Martynas Grinius. Jis dviem metais jaunesnis, bet buvo komandos lyderis. Tačiau – tokių vienetai.

Ateityje, manau, mūsų ir federacijos užduotis – kilti į aukštesnį lygį. Kai mes sugebėsime išlaikyti vaikus, pakils lygis ir tikrai bus rezultatai kitokie“.


„Geležinio vilko“ vadovas teigia, kad jo laikais lietuviai tarptautiniame ledo ritulyje išsiskirdavo vienu specifiniu bruožu.

„Kai aš žaidžiau rinktinėje, galiu sakyt, kad mūsų rinktinė buvo ne Lietuvos, o vienos gatvės – nes mes visi buvome iš Elektrėnų (juokiasi). Įsivaizduokit, sunku buvo – devyniasdešimt procentų buvo iš Elektrėnų, vieną kitą žaidėją Rokiškis pridėdavo ir Vilnius. Tad iš tokio miestelio, kur gyvena 15 ar 10 tūkstančių mes atvažiuodavom ir vykdavom kovoti į pasaulio čempionatą.

Tuo ir skyrėmės. Ir dabar visi, kas žaidžia – vis dar elektrėniškiai“.

- O kada toks įrašas pasikeis?, - ledoritulys.lt paklausė A.Jadkausko.

- Jau dabar keičiasi. Pažiūrėkite, jaunimo miesto įrašuose yra Vilnius. Ir Klaipėda yra, stiprūs buvo 1990 metų Kauno „Tigriukai“. Kaip minėjau, Vilnius iškrito, nes čia nuo 1990 m. iki 2003-2004 m. nebuvo ledo ritulio. Tai trylika keturiolika metų nieko nebuvo – prarasta karta. Juk tai sostinė, žmonių kiekis didelis. Įsivaizduokit, jeigu taip viskas išliks, atsiras didesnė parama, kokios bus galimybės atrinkti žaidėjus vien iš Vilniaus!

Deja, susidarė spraga, keitėsi santvarkos ir, galbūt, tuo metu ne iki ledo ritulio buvo. Bet tikiu, kad su tiek vaikų ir jaunimo jau bus galima rinktis. Džiugu tikrai.

Apie krypties pasirinkimą

Į Lietuvos ledo ritulį įsilieja kanadiečiai treneriai. Ko tikėtis iš jų? Pasak A.Jadkausko, strategai iš kitų stiprių ledo ritulio žaidimo šalių atneša patirtį, bet daug svarbiau apskritai nuspręsti, kuria ledo ritulio mokykla vadovausis Lietuvos ledo ritulys, ir tos krypties laikytis.

„Visada gerai, kai tokie treneriai, ypač NHL dirbę, įneša patirtį, moko mūsų trenerius. Aišku, supraskit, rinktinė yra toks dalykas, kad per dešimt dienų turi surasti būdą, kaip tuos žaidėjus paruošti, kad jie pasiektų rezultatą.

Visas juodas darbas darosi čia, namie, ir prasideda nuo vaikų. Tad turi būti federacijos požiūris, apmokymai, finansų suradimas, trenerių seminarai. Kad viskas vyktų masiškai. Mano manymu, turime paimti vieną kryptį – suomišką, švedišką ar kanadietišką – ir to laikytis. Mokyklos irgi turi laikytis. Neturi būti taip, kad vieni daro vienaip, o kiti - kitaip. Ir galutinai gaunasi dar kitaip.

Reikia, kad federacija, pasirinkusi trenerius, apsispręstų. Estai taip ir padarė. Jie pasirinko Suomijos trenerius, jie treniruoja visas rinktines. Pasirinktas Suomijos ledo ritulininkų ruošimo modelis. Jiems, aišku, paprasčiau geografiškai – Suomija šalia, ten daug jų vaikų žaidžia. Teisingas pasirinkimas, nes, matote, Suomija rodo rezultatus.

„Geležinis Vilkas“ irgi pasirašo sutartį su Suomijos klubu, mes visada kviečiame čia treniruoti Suomijos trenerius, kurie rengia stovyklas. O man taip pat patinka suomių ledo ritulys, požiūris skandinaviškas, nes jie turi sistemą. Ji yra vienoda – mokyklos, rinktinės dirba pagal vieną sistemą.

Kada mes tai sugebėsime padaryti – pasirinkti ir išreikalauti, viskas bus tvarkoje. Aš esu tik už tai, kad užsienio treneriai atvažiuotų ir perduotų savo žinias. Jie atvyksta iš tų šalių, kur ledo ritulys yra aukščiausiame lygyje. Ir ten pastoviai diegiamos naujovės“, - ledoritulys.lt kalbėjo A.Jadkauskas.

„Geležinio vilko“ mokyklos vyriausiasis treneris sako, kad dalijimasis patirtimi ledo ritulyje pasaulyje yra įprastas.

„Juk ir suomiai, ir švedai dažnai patys vyksta į JAV ar Kanadą, mokosi ten, perima tai, kas geriausia ir grįžta. Aš keliu abi rankas ir esu už.

Man teko dalyvauti seminare Slovakijoje, mūsų rinktinės treneris pristatė ir rodė klipą apie komandos žaidimą, kalbėjo apie tai. Vien, pažiūrėkit, kaip jis pristatė Lietuvą, parodė prezentaciją. Tai duoda milžinišką naudą mums“, - ledoritulys.lt teigė Nacionalinę sporto trenerio kategoriją turintis A.Jadkauskas.

- Kai kalbame su Lietuvos ledo ritulininkais, visi sako, kad pasaulio čempionate mums pritrūko aukšto lygio žaidimo patirties. Kalbant apie vaikų ledo ritulį, kiek jiems yra svarbu žaisti prieš kitas, stipresnes aukštesnio lygio komandas?

- Kai tenka bendrauti su treneriais, pavyzdžiui su JAV, žaidimas yra labai svarbu. JAV  - ne tiek daug treniruojasi, kiek žaidžia. Mano nuomone, tik per žaidimą tu išmoksi situacijas, išmoksi žaisti. Jei tik treniruosiesi, negausi patirties. Nėra patirties, nėra žaidimo, nebus ir rezultato.

Tad jie mažiau laiko skiria treniruotėms. Juk varžybos yra ta pati treniruotė, tik vaikams žymiai smagiau tą daryti. Tikrai geriau tiek emociškai, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Jei kalbant apie vyrus, tai tik Ališauskas ir Armalis iš Lietuvos rinktinės žaidė pačiame aukščiausiame lygyje. Apie Zubrų mes nekalbėsime. Kitose rinktinėse  – visi varžovai, kas žaidė NHL, kas KHL, bet jų čempionatai – žymiai aukštesnio lygio. Mes nusivežėme ir jaunus žaidėjus, kurie niekada nebuvo žaidę tokiame lygyje su tokiais varžovais.

Man teko kalbėti ir su mūsų auklėtiniais, kas vyko į čempionatą. Tai galiu pasakyti, kad per televizorių mums atrodė viskas vienaip, jiems atrodė kitaip. Jų komentaras buvo toks, kad reakcijos laikai – visiškai skirtingi. Net galva apsisukdavo“.

Apie finansus ir klubo valdymą

Po čempionato A.Jadkauskas teigė kalbėjęs su į Norvegiją sugrįžusiu Lietuvos rinktinės puolėju Ugniumi Čižu, kuris bandė įsitvirtinti Baltarusijos Grodno „Neman“ ekipoje.

„Po čempionato jis išvyko žaisti į Baltarusiją, atidavė ten visas jėgas, bet pripažino, kad kol kas ten visi rungtyniauja greičiau. Tai štai galite matyti, kokiame lygyje žaidžia mūsų priešininkai.

Kada mes tai turėsime... Būtų gerai, kad turėtume bent vieną komandą, kuri žaistų Baltarusijos lygoje ar Latvijos čempionate. Jau nekalbu apie KHL. Tada kažkas labai pasikeis. Tai pagrinde finansų klausimas.

Visgi turėti profesionalų komandą, reikia nemažai finansų".


- Valdyti komandą Europoje – nėra verslas. Tai labiau pomėgis?

- Europoje, čia pas mus, sudėtinga yra. Juk net KHL bando padaryti taip kaip NHL, bet sunku, neišeina. KHL yra vis tiek valdiški pinigai. NHL yra verslas, privatūs pinigai. Mes į NHL negalime lygiuotis, pas mus to tikrai nebus.

Bet galim bent jau žiūrėti į kaimynus, laikyti vieną komandą, ją išlaikyti ir ruošti žaidėjus rinktinei. Tiesiog turėti klubą, kur galėtų žaisti jaunimas aukštame lygyje. Bet tam reikia finansų. Nė vienas klubas to sau leisti negali.

Įsivaizduokit, jei Lietuvoje krepšinio klubai patiria sunkumų, jei nesurenka žiūrovų ar neranda rėmėjų, tai ką daryti su ledo rituliu? Sudėtinga. Mes daug kalbame apie mūsų valstybę, bet žinome, kad ji nėra labai turtinga. Bet turi būti privatūs rėmėjai, verslininkai, kaip ir visame pasaulyje, kaip ir kaimyninėje Latvijoje.

Nežinau, kas turi sudominti ir kuo reikia sudominti, kad verslo žmogus skirtų finansavimą.

- Kalbant apie kaimynus latvius. Latviai rodo pavyzdį, kad mažoje valstybėje gali stabiliai ant kojų stovėti ir du sportai – jų šalyje ūgtelėjo krepšinio populiarumas, o NBA ir Eurolygoje – daugiau žaidėjų nei lietuvių. Jums tenka vadovauti sporto komandai, todėl klausiu – ar gali tokio dydžio šalis kaip mūsų turėti kelias stiprias komandas skirtingų sporto šakų?

- Na, matote, latviai ir turi. Ir kokias bazes turi. Olimpiadoje irgi puikiai pasirodo. Slidininkai yra, bobslėjų geba išlaikyti. Pažiūrėkite, kiek jie čiuožyklų turi. Aš nesu ekonomistas, nesu finansų vadovas, kad kalbėčiau apie pinigus.

Mes tiesiog važiuojame ten ir matome, ką jie turi. Ir matome rezultatą. Kažkas juk finansuoja, stato.

Aš nesidomėjau giliai, tiesiog sakau tai, ką matau. Man labiau rūpi mūsų šalis, bet kaimynų rezultatai kalba patys už save. Latviai stato privačias čiuožyklas, reiškia turi galimybių surasti finansavimą. Man apskritai viską parodo olimpiada – jų rezultatai ir požiūris. Kalbant apie žiemos sportą, palyginkite, kiek latviai gauna medalių ir kokias vietas mes užimame. Štai ir viskas. Šis klausimas – mūsų sporto valdžiai. Jie turi atsakyti. Gal jiems ir tinka tai, kas yra dabar.