Lietuvos vyrų ledo rinktinės puolėjas, Vokietijoje rungtyniaujantis Tadas Kumeliauskas legionieriaus karjerą pradėjo anksti - būdamas vos penkiolikos metų. Kaip pats sako, palikti Lietuvą, gimtuosius Elektrėnus bei "Energijos" ekipą paskatino noras siekti profesionalumo. Nors ir dabar Latvijos ledo ritulio lygos klubuose rungtyniauja ne vienas lietuvis, praeitą dešimtmetį dabar jau bankrutavusios Latvijos metalurgijos bendrovės "Metalurgs" remiama Liepojos komanda mūsų šalies ledo ritulininkams buvo tapusi tramplinu ir, dažniausiai, pirmąją legionieriaus stotele, nulėmusia tolimesnę karjerą.

"Metalurgo" vilionėms tuo metu neatsispyrė ir T.Kumeliauskas.

"Kai žaisdavome prieš Liepojos "Metalurgą", jų komanda visada nebloga būdavo, organizacija, kiek tuo metu girdėjau, gera, o ir profesionalesnė – jie turėdavo po dvi treniruotes per dieną, kai Elektrėnuose tuo metu mes – tik vieną.

Norėjosi tobulėti. Tada mano brolis Donatas irgi išvažiavo į "Metalurgą", tad prašiau tėvų, kad gal yra kokia galimybė pašnekėti. Ir, kai brolis ten buvo, jie sutiko – visgi prižiūrės, nes man tuo metu buvo gal 14-15 metų. Jie davė sutikimą, brolis su treneriais pašnekėjo, važiavau į peržiūrą ir prasidėjo", - sėdint Landshuto miesto senamiestyje esančioje lauko kavinėje ledoritulys.lt pasakojo T.Kumeliauskas.

SKAITOTE ANTRĄJĄ INTERVIU SU TADU KUMELIAUSKU DALĮ. PIRMĄJĄ DALĮ APIE ŽAIDIMĄ VOKIETIJOJE, LYGŲ PALYGINIMĄ GALITE RASTI PASPAUDĘ ČIA.

Apie karjeros pradžią

Pasak T.Kumeliausko, pirmasis "Energijos" ekipą paliko dabar jau profesionalo karjerą baigęs ir treneriu dirbti JAV pradėjęs Pijus Rulevičius. 

"O tada išvyko Povilas Verenis. Man irgi norėjosi siekti to lygio", - pasakojo šįmet žaisti į DEL2 lygą sugrįžęs ledo ritulininkas.

"Buvo taip, kad sezoną atžaidžiau. Tada man ir Vereniui siūlė, atrodo, kontraktą penkeriem metam. Bet be jokios sumos, be nieko – mes taip iškart keistai pasižiūrėjom – galvoju, dabar žaisi penkis metus, galbūt ateityje norėsi kažkokį ir pinigą uždirbti, suabejojome pasirašyti ir išvykome į JAV.

Atsirado kažkoks agentas, pripasakojo, prižadėjo, kad skautai ten daug stebės, o nuvykome į tokią lygą, kur po keturis taškus per rungtynes rinkdavome, bet nei tie skautai mus matė, nei ką – niekam tai nebuvo įdomu.

Ir lyga per žema, ir į mus dėmesio niekas nekreipė. Pabuvome kelis mėnesius ir grįžome į Lietuvą, tą sezoną užbaigėme "Energijoje", - apie vilčių nepateisinusią karjeros pradžią kalbėjo T.Kumeliauskas.

Anot jo, žaisti "Energijoje" prieš gerą dešimtmetį nebuvo taip blogai. 

"Dar prieš išvykstant į JAV, "Energijoje" neblogą atlyginimą mokėjo. Tad algą iš ledo ritulio pradėjau gauti gana anksti. Neatsimenu tikslios sumos, bet gaudavau ne ką mažiau nei mano tėvai dirbdami ne ofisinį, o paprastą darbą. Jie man jau tada sakydavo: “O gauni ne mažiau nei mes”. Tai kaip vaikui kildavo entuziazmas, kad reikia dar labiau stengtis, nes labai faina daryti savo mėgstamą darbą ir dar pinigus už tai gauti", - kalbėdamas su ledoritulys.lt beveik penkiolikos metų istoriją prisiminė T.Kumeliauskas.

Pasak T.Kumeliausko, jis seka Lietuvos ledo ritulio naujienas ir žino aktualijas. 

"Mačiau tuos skandalus apie Elektrėnų "Energiją", - sakė T.Kumeliauskas.

Ar ledo ritulininkui negaila to, kad per paskutinį dešimtmetį Elektrėnų ekipa ne tik išsižadėjo profesionalaus klubo vardo, bet šįmet apskritai nežaidžia Lietuvos čempionate?

"Aišku gaila. Visgi gimto miesto komanda, pats esu iš Elektrėnų kilęs. Dar kai pats žaidžiau, jaunas buvau, tai už “Energiją” ir Latvijos čempionate žaidėme su latvių geriausiais klubais, tai dabar tikrai gaila, kad ir taip mažas Lietuvos čempionatas, o dar ir “Energijos” nebeliko. Tačiau gailėt galima, bet ne mano galiose kažką padaryti", - kalbėjo puolėjas.

T.Kumeliauskas domisi ne tik Lietuvos naujienomis, bet ir komandos draugų Lietuvos rinktinėje pasirodymais. Neužmiršta ir senų kolegų Suomijoje.

"Flashscore" programėlėje prisijungiu, esu pasirinkęs mane dominančias komandas ir lygas. Tiek ir stebiu, nes turiu Suomijoje pažįstamų. Pasižiūriu, kas įmušė, kaip baigėsi. Ir viskas. Vaizdo medžiagos nežiūriu, nebent iš savų – Ališauskas kokį įvartį įmušė, pažiūriu, kaip jam sekėsi", - pasakojo 28-erių žaidėjas.

- Su kuriais Lietuvos žaidėjais, kurie dar rungtyniauja, pats lankei treniruotes vaikystėje?, - paklausėme T.Kumeliausko.

- Verenis dar likęs, Ališauskas. Ir viskas turbūt. Net bijau kažką pamiršti. Mūsų komanda buvo 1990-1991 metų gimimo. Tai Verenis ir Ališauskas. Viskas. Turbūt nieko ir nebeliko. Nes Bosas Kaune buvo. Prieš juos dažniausiai ir žaisdavome.

Dabar Lietuvos vaikų ledo ritulio čempionatas yra didelis, o mūsų laikais Kaunas ir Elektrėnai – visą sezoną vieni prieš kitus ir žaidėm.

Visko būdavo. Ir masinės atsisveikinimo muštynės (juokiasi)".


Apie nelemtą traumą

T.Kumeliausko nuomone, kai žaidimas teikia malonumą, tada ir asmeniniai rezultatai būna geriausi. 

"Tada sekasi. Ir visa kita ateina savaime", - sakė T.Kumeliauskas.

Ką pasiekti svajojo Tadas Kumeliauskas prieš daugiau nei dešimtmetį?

"Kai esi paauglys, be abejo, svajoji apie NHL. Bet vėliau, kai nepasieki tokio lygio, kad sudomintum NHL, pradedi kitaip taikytis – gal Europos lygoje kokioje elitinėje būtų gerai žaisti. Tas man pavyko, tačiau traumos sutrukdė viską", - ledoritulys.lt pasakojo T.Kumeliauskas.

Pasak Lietuvos rinktinės puolėjo, prieš Suomijos aukščiausioje lygoje patirtą traumą jis žaidė geriausią savo žaidimą.

"Žaidžiau pirmame penkete. Paskutines šešiolika rungtynių surinkau šešiolika taškų. Turėjau pasitikėjimą ir iš trenerių, ir iš žaidėjų. Po to sezono, jeigu ne trauma, viskas būtų – tik geryn", - teigė elektrėniškis.

- Tada teko vieną sezoną absoliučiai praleisti.

- Taip, patyriau traumą ir diagnozavo ją teisingai, bet operaciją atliko blogai. Todėl dar turėjau dvi papildomas operacijas. Jos buvo, švelniai tariant, “ne į temą”. Po jų liko ta pati problema. Visą sezoną “prasioperavau”, o naudos jokios nebuvo. Ir praleidau tuos metus. Man tada padėjo Berndas Haake. Suorganizavo atvykimą į Miuncheną, čia surado chirurgę. Ji pažiūrėjo, dar kartą operavo ir po dviejų savaičių sako – “Jau gali žaisti”. Tai buvo ketvirta operacija. Praleidau metus laiko.

Su tokia istorija tuo metu nelabai ir klubus dominau.

- Buvo sudėtinga grįžti į Suomiją?

- Taip verslas vyksta. Visi pasišneka, žino, kad buvai traumuotas. Man tuo metu siūlė į Suomiją vėl vykti, bet į peržiūrą, finansinės sąlygos prastos buvo. Jie skaitė, kad po traumos turiu pradėti vėl nuo nulio, pasirodyti.

Galų gale, jeigu ir būčiau išvažiavęs, tai pasiūlymas buvo po trečios operacijos, o skausmai – atsinaujindavo, tad nieko nebūtų išėję. Po trečios operacijos vykau į Čekijos klubo peržiūrą, lyg ir viskas gerai, o po pirmų varžybų vėl pradėjau tą patį skausmą jaust.


- Būtum tikėjęsis keisti komandą? Ar liktum?

- Aš dar turėjau metams kontraktą su TPS ekipa, jeigu ne trauma ir būtų sekęsi taip, kaip sekėsi, bent jau elitinėse Europos lygose tikrai būčiau žaidęs.

Dabar traumos padarinių nejaučiu, praėjo laikas, tik, kaip sakant, įvaizdis jau ne tas. Metus praleidai, visi mato, žiūri, klausia kodėl. Ne taip paprasta ir sugrįžt".

T.Kumeliauskas pasakoja,kad trauma pakoregavo jo karjeros kryptį, o geras žaidimas tokioje kaip Suomijos ledo ritulio lygoje kiekvienam profesionaliam sportininkui gali atverti duris į pačius geriausius pasaulio klubus.

Ar tai galėjo būti ir Kontinentinės ledo ritulio lyga (KHL), kur per visą istoriją žaidė vos trys lietuviai?

"Tuo metu, kai Suomijoje žaidžiau, galiu pasakyti, kad nebūtų sunku prasimušti. Nes KHL galima suskaičiuoti, kiek iš Suomijos lygos legionierių žaidžia. Bet apie KHL tiesiogiai nesu galvojęs, kad būtinai ten norėčiau žaisti. Mano tikslas ir buvo žaisti Suomijoje ir kiekvieną sezoną būti geresniu žaidėju.

KHL vargina kelionės. Jau kai pernai Rusijos antroje lygoje žaidžiau, keliauti teko lėktuvais. Po dešimt dienų išskrendi ir keliauji. Mano žmona Jogailė buvo atskridus, tai aš jos nemačiau. Grįžau, dešimčiai dienų "uždarė" į bazę. Tai per mėnesį Jogailė mane matydavo dešimt dienų, o dvidešimt – viena būdavo. Su tokia politika – nelengva. Aišku, KHL žaidimas gali motyvuoti atlyginimu, nes kaip visi žino, ten atlyginimai dideli". 


Apie perteikiamą patirtį

- Ar save gali vadinti patyrusiu ledo ritulininku? Ar gali dalintis patarimais su komandos draugais?

- Manau, kad save galiu tokiu skaityti. Iš tikrųjų Suomijoje daug patirties įgavau. Žaidžiau su tokiais žaidėjais, kurie Stanley taurę laimėjo, buvau vienoje rūbinėje su jais, girdėjau, ką jie šneka. Kažką jie man patardavo, tai, manau, patirties esu sukaupęs ir jauniems žaidėjam galiu patarti.

- Ledo ritulys yra komandinis žaidimas. Kiek pačiam yra svarbu turėti tinkamus komandos draugus, gerus ir patyrius pagalbininkus?

- Kuo aukštesnė lyga, tuo svarbiau geri partneriai. Gerose lygose vienas nelabai, ką padarysi. Aukščiausioje lygoje, pavyzdžiui Suomijoje, turint gerus partnerius ir žaisti lengviau. Tuo momentu atsidengi ir jau žinai, kad tau ateis perdavimas. Turi ritulį, esi pasiruošęs jį kažkam atiduoti, ir tikrai žaidėjas atsidengia, būna laisvas.

Kuo geresnė lyga, tuo geresni partneriai, tuo lengviau žaisti. Yra supratimas".

Anot T.Kumeliausko, jam yra tekę sutikti įvairių žaidėjų, nes kiekvieną komandą sudaro dvidešimt aikštės žaidėjų: "Kažkas per mažai "pasų" paduoda, o kažkas per daug mėto. Bet kuo aukšesnė lyga, tuo viskas profesionaliau". 


Apie vaikų treniravimą


2016-2017 m. sezoną dėl traumos turėjęs praleisti T.Kumeliauskas tuo metu svarstė apie karjeros pabaigą, tačiau šias mintis dabar veja tolyn - visgi 28 metai ledo ritulininkui nėra daug, tad jeigu pavyks išvengti rimtesnių traumų, Elektrėnų "Energijoje" karjerą pradėjęs ledo ritulininkas apie poilsį galvos dar ne greitai.

T.Kumeliauskas sako, kad jeigu tuo metu reikės priimti sprendimą baigti profesionalo karjerą, jis norėtų likti ledo ritulyje.

"Priklausys nuo galimybių, kokių pasiūlymų galiu gauti. Kai grįšiu į Lietuvą, jeigu tuo metu Lietuvoje būsiu, ir galvosiu, kokių pasiūlymų bus. Tada matysiu, ką pats noriu veikti ir kaip šeimai būtų geriau", - ledoritulys.lt teigė T.Kumeliauskas.

Anot jo, jis po operacijų gyvena "šia diena" ir grandiozinių planų nekuria.

"Jau tą dariau, turėjau gerą sezoną, o su trauma viskas nuplaukė.  Ir gyvenime stengiuos kažkaip negalvoti, tiesiog šiandien darau “šitą ir “šitą”, o ką rytoj veiksiu, pažiūrėsim", - kalbėjo gruodį 29-ąjį gimtadienį švęsiantis T.Kumeliauskas.

Ledo ritulininkas prisiminė, kad kai užklupo trauma, buvo pravėręs "Hockey Punks" akademijos duris, kur pradėjo dirbti su vaikais. 

Kaip, jo manymu, pasikeitė treniruočių procesas nuo to laiko, kai jis pats treniravosi Elektrėnuose ir kokios šalies ledo ritulio mokykla jam labiausiai imponuoja?


"Dabar apie Lietuvą sunku šnekėti. Daug kas yra pasikeitę, nes aš turėdavau vos po vieną treniruotę per dieną. Grįžtu iš mokyklos, pavalgau, pačiūžas užsidėjau, valandą pačiuožiau ir namo. Dabar tikiu, kad žymiai daugiau dirbama su vaikais.

Kai buvau „Hockey Punks“ akademijoje, jau tada mačiau, kad jie įsirengę šaudyklos salę, ten dirba, papildomai treniruojasi, "ant žemės" sportuoja. Mano laiku to nebuvo.

Tai, kiek esu matęs dabar, man Suomijos sistema labiausiai atkreipia dėmesį. Ten vienai vaikų komandai ir trenerių dėmesys didelis, gali būti net trys treneriai komandoje. Jie turi "žemės" treniruotes, nuo mažens jau tempimo pratimus daro, vaikai mokosi. Viskas nesibaigia tik ledu. Suomiai jau nuo mažens su vaikais dirba kaip su profesionalais".

- Iš to, kaip matei kaip vaikai treniruojami Lietuvoje ir lyginant su tavo laikais, ar tai padeda geresnius pamatus tolimesnei ledo ritulininko žaidėjo karjerai?, - ledoritulys.lt paklausė T.Kumeliausko.

- Manau, kad tikrai pamatus padeda tvirtesnius. Bet problema, kad ne visi vaikai išlaukia, kol gauna tuos vaisius – pradeda juos nuo medžio skint per anksti. Kai esi mažas, pradžioje norisi tik linksmai praleisti laiką.

Todėl aš daug ką lyginu su Suomijos sistema. Ji veikia, tai atspindi ir rezultatai. Jie turi programą, ta linkme dirba ir išugdo aukšto lygio sportininkus.

Ir labai priklauso nuo trenerio, nuo treniruočių specifikos. Aš, kai iš "Energijos" nuvykau į „Metalurgą“, treneriai ten buvo rusai. Jie atsinešė savo rusišką mokyklą. Buvau labai jaunas – penkiolikos metų. Treniruodavausi tuo metu su vyrais ir buvo labai sunku. Ta rusiška sistema – daug treniruočių, keičiasi salės. Suomiai turi europietišką požiūrį – daug treniruočių, jos sunkios, bet po jų duoda pailsėti. Nesakau, kad viena ar kita sistema yra bloga, tiesiog ji skiriasi.

Suomijoje žaidžiau, tad kiekvienais metais vasarą rengiuosi pagal tai, ką išmokau ten, nes aš jaučiu, kad tokia sistema man veikia. O ledo ritulininkas kuria save vasarą, padedi pamatus sezonui. Fiziškai pasiruošti vasara yra pagrindinis metas, nes sezonui prasidėjus – jau nieko nespėsi. Varžybos, treniruotės. Negali daug pritupimų daryt, nes kojos paskui bus lėtos, o vasarą gali savęs negailėt", - patirtimi dalinosi T.Kumeliauskas.

Apie Lietuvos rinktinę ir jos rezultatus

T.Kumeliauskas labai norėjo padėti rinktinei "Turkish Airlines Baltic cup" turnyre Taline, tačiau jau kitą savaitę Estijos sostinėje prasidėsiančiose kovose jo neišvysime, o taip pat nežino, ar galės pasirodyti olimpinėje atrankoje, kuri vyks Slovėnijoje vasarį. Ten lietuviams teks kovoti prieš japonus ir slovėnus.

"DEL2 lygoje tuo metu net pauzės nėra numatyta, tad labai sunku planuoti", - ledoritulys.lt sakė T.Kumeliauskas.

Tačiau nepaisant visko, puolėjas trykšta noru vėl apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius, ko ankstesniais sezonais jam neleido padaryti trauma bei operacios, įtemptas Suomijos lygos tvarkaraštis. 

"Būdavo arba trauma, arba “playoff’ai” pavasarį. Nesusidėliodavo planai. Už rinktinę man visada malonu žaisti, susitikti su senais pažįstamais, su jaunimu. Kai klube esi – angliškai šneki, grįžti namo – lietuviškai. Toks kitoks jausmas.

Už klubą žaidi – turi tikslų, tave skatina finansai, gauni atlyginimą. O rinktinėje susibūri su tais žmonėm, kurie siekia vieno tikslo ir kartais net labiau atiduoda save, nes už Lietuvą žaidi, už savo šalį, be jokių atlygių.

Dabar rinktinėje, kai ilgą laiką nebuvau, grįžau, atmosfera puiki. Visi vienas kitą palaiko, juokauja.

2018 metais buvo Kasparaitis, tai su Dainium Zubrum patirties daug turi, rūbinėje atmosferą tikrai pakėlė. Kaip žinom, Darius labai šmaikštus, tai mėgsta pajuokauti. Buvo linksma", - 2018 m. IB divizione iškovotą auksą prisiminė T.Kumeliauskas.

Prieš pusantrų metų Kauno "Žalgirio" arenoje iškovota pirmoji vieta lietuvius atvedė į Kazachstaną ir IA divizioną, tačiau jame debiutavę Lietuvos ledo ritulininkai buvo sugrąžinti vėl laipteliu žemiau. T.Kumeliauskas nacionalinę komandą Nursultane papildė kiek vėliau, jau po pirmųjų sužaistų rungtynių pirmenybėse, nors iki to laiko nebuvo aišku, ar žaidėjas apskritai galės ginti šalies garbę.

"Atvažiavau tiesiai į varžybas su Kazachstanu, bet nežaidžiau tų varžybų. Ryte čiuožiau, ne kaip pasijaučiau ir nežaidžiau", - sakė T.Kumeliauskas.

- Kaip manai, jeigu būtum žaidęs nuo pradžių, be patirtos traumos kontrolinėse rungtynėse, rezultatai galėjo būti kitokie?

- Žiūrėjau tas varžybas, kai su baltarusiais žaidėme. Aišku, kiek netikėta, bet kai turėjome pranašumą, galvoju, “O, kodėl gi ne? Kodėl baltarusių neaplošus?”. Sėdėjau ir žiūrėjau, tikėjausi, kad vyrai išlaikys persvarą iki galo. Gaila, kad nepavyko. O pagrindinis kabliukas mums buvo vengrai.

Daugiausiai šansų buvo su jais, bet kaip visi šnekėjo, daugiausiai tvarkaraštis pakišo koją.

Juk prieš tai teko žaisti su Kazachstanu, visas varžybas gintis, jėgas atiduoti, o kitą rytą jau ir prieš vengrus žengti. 

- Dabar kaip pažiūrėsi – vieniems Lietuvos rinktinė tiesiog iškrito į IB divizioną ir grįžo laipteliu atgal, o optimistai sako, kad viskas yra gerai, supratom, kad galim žaisti tame lygyje, pirmame divizione. Ką pats matai artimiausioje ateityje?

- Priklauso, kokius žaidėjus turėsime, ką pavyks surinkti. Bet su ta sudėtimi, su kuriame žaidėme Nursultane, tikrai galima žaisti. Ten nieko įspūdingo nėra. Tiesiog lemia labai maži dalykai – vienas varžybas laimi ir lieki. Vienas pralaimi – ir jau iškrenti. Aišku, dėl pirmų vietų mums ten žaisti ir pretenduoti yra sunku. Bet, kad tiesiog likti divizione, ten žaisti tikrai galim".


Pasak T.Kumeliausko, nacionalinei komandai didelį postūmį davė naujo pagrindinio trenerio Danielio Lacroix atvykimas, o tai teigiamai keitė Lietuvos komandos žaidimą - ledo ritulininkai suprato, kad save gali išnaudoti tinkama linkme.

"Lacroix - tikras profesionalas. Treniravęs ir žaidęs NHL. Naujų vėjų mums įpūtė. Ir labai gera žinia, kad jis lieka su mumis. Kai Kazachstane žaidėme, tai didelis indėlis į mūsų žaidimą priklauso jam. Schemos naujos, daugiau supratimo aikštėje atsirado. Pradėjome labiau suprasti, kas kur bus vienu ar kitu momentu. Žodžiu, taktiškai jis mus pakylėjo, tapome žymiai stipresni", - ledoritulys.lt kalbėjo puolėjas.

T.Kumeliauskas tiki, jog jauna ir jau pirmąjį krikštą patyrusi komanda nenuvils ir ateityje, o sėkmės receptas slypi talente, atmosferoje, patirtyje. Faktas, kad 2019-2020 m. sezonas patirties bagažą T.Kumeliauskui tik padidins, o tai, esant palankioms sąlygoms, bus galima naudingai pritaikyti ir rinktinėje.