Devintą sezoną Latvijoje ir trečią Rygos „Dinamo“ pradedantis Lietuvos ledo ritulio rinktinės gynėjas Nerijus Ališauskas vasarą ilgai nesvarstė, kur tęsti profesionalo karjerą – padėjo parašą ant naujos metinės sutarties su Kontinentinėje ledo ritulio lygoje (KHL) žaidžiančia kaimyninės šalies elitine komanda ir teigia, kad čia klubas yra viskuo pasirūpinęs – jam belieka tik žaisti. O žaisti ir keliauti tikrai yra kur – neskaitant draugiškų turnyrų, 2018-2019 m. sezone 28-erių gynėjas ledą čaižė 48-iuose mačuose ir keliavo per Europą bei plačiąją Rusiją.

Kai sezonas baigėsi anksčiau nei planuota, N.Ališauskui teko ruoštis rinktinės kovoms Kazachstane, o pasibaigus ir joms - atėjo pelnytas laikas poilsiui. Vasarą su žmona Aiste ilsėjęsis Meksikoje ir keliavęs po JAV, elektrėniškis teigia labiau pavargęs nei atsigavęs po sezono. 

"Daug mylių nuvažiavau, norėjosi viską pamatyti. Daugiau tokios kelionės nesirinkčiau", - teigė antrą kartą JAV viešėjęs lietuvis.

Pirmoje interviu dalyje ledoritulys.lt su N.Ališausku kalbėjosi apie „Dinamo“ organizaciją, Lietuvos rinktinę ir jos ateitį, ilgas keliones ir viešbučius Rusijoje bei kodėl ledo ritulys – kiečiausias sportas.


Pirmąją interviu dalį galite skaityti paspaudę čia.

Apie paauglystės treniruotes Elektrėnuose ir populiarėjantį ledo ritulį

“Būdavo, kad žiemą ateinam ant marių, iš batų ar pirštinių pastatom vartus ir žaidžiam. Tikrai būdavo. Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet ir taip užtekdavo to ledo. Treniruočių nepraleidinėdavau, tai kiek būdavo, tiek užtekdavo.

Per savaitę būdavo penkios treniruotės”, - daugiau nei dešimtmečio senumo istorijas pokalbyje su ledoritulys.lt portalu prisiminė 28-erių ledo ritulininkas.

Pasak jo, ledo ritulys Lietuvoje galėtų būti populiaresnis, jei didmiesčiuose būtų tam skirta infrastruktūra.

“Mes, prisimenu, dalindavomės aikštę su dailiuoju čiuožimu. Kaip ir užtekdavo ledo, bet galėjo ir daugiau būti. Mūsų vaikų grupės tuo metu nebuvo didelės. Dar anksčiau buvo taisyklė, kad kiekvienas berniukas Elektrėnuose bandydavo ledo ritulį, dabar taip nėra.

Užtekdavo to ledo. Mums, vaikams, tuo metu būdavo taip, kad – duok nors kažkiek to ledo! Gal treneriams reikėjo daugiau, jie planuodavo treniruotes, o mums – nors ir ketvirtį duok”.

Dabar su sunkumais susiduria Lietuvos didieji miestai, kuriems trūksta vietos ateities ledo ritulininkų ruošimui, ypač augant ledo ritulio populiarumui. Tuo tarpu, pasak N.Ališausko, grįžęs į gimtuosius Elektrėnus negali teigti, kad ledo ritulys yra išskirtinė sporto šaka tarp Vilniaus ir Kauno esančiame mieste.

“Tai jaučiasi galbūt kokiame Vilniuje, kur daugiau vaikų eina žaisti ledo ritulį. Elektrėnai – mažas miestas, nepasakyčiau, kad ten yra ledo ritulio bumas.

Girdėjau, kad statys naują areną Kaune. Būtų gerai, kad tikrai pastatytų, kad vaikai turėtų daugiau galimybių.

Vilniuje irgi reikia naujos arenos, bet suprantu, kad tai kainuoja pinigus, ir yra kitų svarbesnių dalykų, kuriuos reikia tvarkyti, bet arenos tikrai reikia. “Akropolio” neužtenka, Pramogų arenoje nuoma, girdėjau, labai brangi ir nei ten, nei ten netelpa visi, tad tikrai reikėtų.

Klaipėda taipogi ketina statytis kompleksą ledo rituliui. Ir krepšiniui, ir rankiniui, ir apskritai kitom sporto šakom. Tai labai gerai. Jei taip būtų kiekviename mieste, būtų super. Bet, suprantu, tai nėra lengva”, - nuomonė dėstė N.Ališauskas.

Apie tai kaip puolimą iškeitė į gynybą

 

N.Ališauskas nuo mažens ledo ritulyje stodavo į puolėjo poziciją ir tik vėliau tapo gynybos grandimi.

“Aš pradėjau žaisti puolime. Dabar nepasakysiu iki kelių metų, bet mane po to pastatė į gynybą. Trūko gynėjų, pastatė, nusprendė, kad gerai gaunasi ir paliko”.

- Juk nezyzei, kad nepatinka, nori puolime žaisti?, - ledoritulys.lt paklausė “Dinamo” žaidėjo.
- Ne, nezyziau (juokiasi). Bet buvo juokinga situacija. Tuo metu ką tik nusipirkau, kaip man sakė, puolėjo “krūtinėlę” (krūtinės apsaugą – red. Past.). Ir paėmė, pastatė į gynybą. Tai toks linksmas atsiminimas. Bet man patiko, nesiskundžiau. Kaip dabar sakau, geriau pačiam daužyt kitus žaidėjus, negu, kad tave daužytų, - sakė N.Ališauskas.

Paauglystėje N.Ališauskui patiko stebėti legendinių lietuvių Dariaus Kasparaičio ir Dariaus Zubraus kovas NHL. Be abejo, dalį judesių N.Ališauskas sumaniai perėmė iš mokytoju tapusio kito elektrėniškio D.Kasparaičio, su kuriuo jam 2018 m. teko kartu ginti Lietuvos rinktinės garbę ir iškovoti IB diviziono auksą.

“Kasparaitis, aišku, buvo. Pačioj vaikystėje - Kasparaitis. Zubrus. Tie, kas NHL žaidė”, - teigė N.Ališauskas.

- Tavo laiku jau buvo Youtube, jau juos galėjai pasižiūrėti?, - paklausiau.
- Taip, tikrai. Vaikystėje tikrai pradėjau žiūrėti Kasparaitį. Labai žinomas buvo mūsų tarpe. Atsimenu, patikdavo Sergejus Gončaras iš rusų rinktinės. Pitsburgo “Penguins” žaidė.

Iš viso, man patinka “Penguins” jau nuo senų laikų. Dabar šiuo metu Krisas Letangas patinka. Jis kaip tik dešiniarankis, gerai žaidžia.

Aišku, dar Karlssonas. Aukščiausio lygio gynėjas, aišku, atakuojančio stiliaus, gynyboje gal yra geresnių.

Žiūriu į rungtynių fragmentus, įvarčius, derinius.

Dar patinka iš “Capitals” Carlsonas, kaip Ovechkinui duoda pasus, o jis muša”, - pasakojo jau trečiajam sezonui Rygoje besirengiantis žaidėjas.

N.Ališausko paklausus, kodėl apskritai vaikams reikėtų rinktis ledo ritulį, vienas geriausių Lietuvos ledo ritulininkų atsakymo ilgai negalvojo.

“Man tai kiečiausia sporto šaka. Linksmiausia, įdomiausia. Sunku sulyginti su kitomis sporto šakomis. Čia yra čiuožimas, ritulio valdymas. Viskas”, - užtikrintai atsakė N.Ališauskas.

Jį ledo ritulys sužavėjo taip, kad minčių mesti kietą žaidimą – niekada nebuvo.

Apie lietuvišką pasą ledo ritulyje, rinktinę ir lietuvius aukštame lygyje

Paklaustas, apie tai, kad galbūt po gerų pasirodymų IA diviziono pirmosiose rungtynėse prieš Baltarusiją ir pirmenybių šeimininkę Kazachstano komandą pakilo Lietuvos paso vertė pasauliniame ledo ritulyje, N.Ališauskas tuo abejojo.

“Nežinau, kiek po čempionato Kazachstane pakilo lietuviško paso vertė. Realiai mums jis maišo (šypsosi). Jeigu būtume baltarusius ar kazachus apžaidę, tada jo vertė tikrai pakiltų labiau. Ugnius (Čižas – red. Past.) po čempionato nuvažiavo į Grodną peržiūrai. Jį tikrai pastebėjo čempionate. Labai gaila, kad neįsitvirtino. Bet jį tikrai pamatė, kad žaidžia kaip lygus su lygiais su baltarusiais ir galėtų būti geras pastiprinimas „Neman“ komandai, bet nesusiklostė.

Tai taip, gal kiek ir pakilo vertė. Bet būtume laimėję, būtų tikrai dar pakilę“, - sakė N.Ališauskas.

„Dinamo“ gynėjo teigimu, Lietuva, laimėjusi IB divizioną, žaidusi IA ir vėl grįžusi į IB išmoko savo pamokas, tačiau čempionate Astanoje ne viskas klostėsi taip, kaip turėjo.

„Labai sunku pasakyti, ko pritrūko. Manau, pirmos varžybos su baltarusiais buvo tokios, kad patys nelabai tikėjomės. Nebuvome pasiruošę, kad galim turėti tokią persvarą, kaip žaisti, kad išlaikyti tą persvarą. Su Kazachstanu – labai stipri komanda. Gerai sužaidė mūsų vartininkas jaunas – Laurynas (Lubys – red. Past.), bet ten nebuvo vilčių pergalei, apie tai net nelabai galvojom.

Galutinai sutrukdė įtemptas grafikas. Manau, tikrai vengrus galėjome apžaisti, jei būtume turėję dieną prieš laisvą, jei tiek jėgų nebūtume atidavę Kazachstanui. Kaip matėm, po laisvos dienos žaidėme prieš Pietų Korėją. Lygiai sužaidėm, apžaidėme juos. O jie buvo atėję iš aukščiausio diviziono. Tad prieš vengrus tikrai turėjome laimėti. Jie turėjo dieną poilsio, mes – ne. Gavosi, kad tas jėgų skirtumas, poilsio skirtumas padarė didžiausią įtaką rezultato skirtumui.

Tada galutinai slovėnai. Nežinau, kas ten nutiko. Tiesiog gėda buvo po tų varžybų. Nemanau, kad buvome verti taip pabaigti čempionatą, tačiau taip atsitiko“, - prisiminimais dalinosi N.Ališauskas.

Kiek tokiose varžybose lemia patirtis bei tai, kad ne visi Lietuvos rinktinės ledo ritulininkai sezone rungtyniauja įtemptu tvarkaraščiu, pajėgiose lygose?

„Tai daro labai didelę įtaką, kai priešininkų žaidėjai rungtyniauja aukštame lygyje, profesionaliai, geruose čempionatuose, kur vietinės pirmenybės – aukšto lygio. Tikrai trūksta aukšto lygio varžybų. Aš nesakau, kad jie negali žaisti, tiesiog jie nėra pripratę prie tokio tempo, greičio. Nes su laiku, jeigu su gera komanda treniruojiesi, tobulėji labai greitai. Tad tikrai yra skirtumas, kai žaidi viename lygyje, vėliau atvažiuoji – jau kitame. Būna toks lengvas kosmosas. Norėtųsi, kad daugiau žaidėjų žaistų aukštesniame lygyje ir būtų paprasčiau visiems“, - ledoritulys.lt sakė į ateitį žvelgiantis gynėjas.

Apie artėjantį čempionatą Lenkijoje ir galimybę vėl grįžti į aukštesnį divizioną



Po čempionato Kazachstano sostinėje Nursultane (buvusioje Astanoje) rinktinė grįžo į IB divizioną, kurį laimėjo 2018 m., tačiau 2020 m. balandį vėl bandys pakartoti auksinį rezultą Katovicuose (Lenkija).

“Gyvenimas susideda iš tokių “ups and downs”. Kartais iš tikrųjų reikia dėti du žingsnius atgal, kad padaryti du žingsnius į priekį, todėl žiūrim - tik į priekį. Čempionatas Lenkijoje, tai tikiuosi, atvažiuos daug lietuvių. Bus geras palaikymas. Nebus toks tolimas kelias lyginant su Kazachstanu. Vėl turim galimybę kovoti dėl pirmų vietų, pasidžiaugti auksu. Ir, manau, jeigu pavyktų, jei ne kitais metais, tai dar kitais metais, aš net neabejoju, kad grįšim į aukštesnį divizioną. Būsim jau patyrę tą žaidimą, jaunimas bus sustiprėjęs, ateis naujų veidų. Žinau, kad auga tikrai gerų žaidėjų”.

N.Ališausko teigimu, yra žaidėjų, kurie tikrai papildys nacionalinę komandą netolimoje ateityje.

“Jei reikia pavyzdžio, galiu išskirti Martyną Grinių, į kurį galima atkreipti dėmesį. Laukiu, kada jis subręs pagaliau ir ateis į vyrų rinktinę. Tikrai sustiprins. Tad tikrai turėsim dar vieną galimybę, parodyti save ir vėl laimėti tą divizioną”, - Lietuvos ledo ritulio ateitį piešė N.Ališauskas.

N.Ališauskas supranta, kad Lietuvos ledo ritulys kaip žaidimas apskritai eina į priekį. Savo istorinio starto laukia ir Lietuvos moterų ledo rinktinė. Kaip jis įsivaizduoja moteris tokiame kietame žaidime?

“Taisyklės tos pačios, tik kontakto ten mažiau. Esu žiūrėjęs pasaulio čempionatus, finalus, kai geros rinktinės žaidžia, tai ten nelabai atskirsi, ar vyrai žaidžia, ar moterys. Moterys labai ištobulina įgudžius ant ledo ir žaidžia tikrai gerai. Juolab be kontakto žaidžia, greitis didelis, gali nebijoti, jog nutrenks ant ledo kaip vyrų ledo ritulyje. Buvau vienoje treniruotėje su mūsų šalies merginomis. Tąkart, manau, nebuvo visos galimos žaidėjos. Žaidžia apie 50 merginų, tai tikrai bus iš ko sudaryti komandą, ką pasirinkti. Labai įdomu, kas bus, kaip pasirodys. Manau, kad jos negalėjo gauti geresnio trenerio nei Benas Haake. Jis turi patirties su merginomis, manau, sustatys žaidimo struktūrą, pakels individualiai žaidimo lygį. Sudarys taktiką, kad joms būtų paprasta žaisti pozicijose. Jos gali kopti aukštai, į priekį“, - ledoritulys.lt kalbėjo N.Ališauskas.


Apie naują trenerį kanadietį Danielį Lacroix ir pasikeitusius lietuvius



“Tapome agresyvesni, greitesni. Trenerio treniravimo stilius toks – daugiau prašo iš mūsų, yra reiklesnis. Jis mus geriau išnaudoja, mūsų greitį. Šiaip panašiai žaidžiam Rygos “Dinamo”, todėl man buvo priimtina taip rungtyniauti. Rinktinė gana jauna, todėl greitį galime išnaudoti, išlikti agresyvūs. Trūksta patirties, kartais gal reikia atsitraukti, kitaip jausti žaidimą.

Treneris tikrai mums patiko ir norime, kad jis liktų. Ne nuo mūsų priklauso. Jei gaus darbą NHL, reikia suprasti, kad jis ten tikrai važiuos. Bet jei bus galimybė, norime jį vėl pamatyti rinktinės trenerių štabe”, - apie naują rinktinės vedlį iš Kanados ledoritulys.lt sakė N.Ališauskas.

Kaip vienas daugiausiai patirties aukščiausiame lygyje turinčių žaidėjų, N.Ališauskas nevengia patarimais dalintis ir su kitais rinktinės žaidėjais, o taip pat perteikti tai, kas daroma “Dinamo” ekipoje.

“Kažkiek dalinuosi patirtimi. Kaip minėjau, mūsų taktikos su rinktine ir “Dinamo” labai panašios. Yra mažų niuansų. Yra ką papasakoti, kuo pasidalinti. Stengiuosi iš savęs kažką atnešti. Buvau ir kapitonu draugiškose rungtynėse, galbūt ir kiti mane mato kaip kapitoną. Stengiausi būti lyderis ir rūbinėje, ir ant ledo, padėti jaunimui. Su laiku galbūt daugiau tą darysiu. Ką žinau tiksliai, tą visada sakau. Yra, kai negaliu sakyti, kai treneris turi kitą nuomonę. Mano darbas yra žaisti ir klausyti trenerio, nes stengiamės išpildyti jo viziją. Jei yra mažos detalės, taip, jas gali pakoreguoti, bet treneriai viską pasako, kaip žaisti.

Šįmet buvo tikrai labai didelis darbas iš trenerių. Buvome išbandę daug įvairių situacijų. Daugumoje, mažumoje. Draugiškose varžybose daugiau dalykų gavosi, čempionate – ne viskas. Bet tikrai daug dirbome ties tuo”, - ledoritulys.lt pasakojo daugkartinio Latvijos čempiono “Dinamo” žaidėjas.

Nors ir daug įdedi darbo, išlieji prakaito, bet ne visada viskas sekasi ir vyksta taip, kaip planuota. Tenka patirti ir pralaimėjimus. Ar 28-erių N.Ališauskui lengva susitaikyti su nesėkme ant ledo?

“Dabar išgyvenu dar skaudžiau pralaimėjimus nei anksčiau. Dabar kita atsakomybė yra. Ji didesnė. Ir treneriai labiau pyksta po pralaimėtų mačų. Pats save kritikuoju. Esu savikritiškas, tačiau neskaitau, kad tai yra blogai. Kartais sako, kad, va, gerai sužaidei. Bet aš žinau, jog padariau dvi klaidas, dėl kurių pergyvenu, jas apgalvoju ir ateityje bandau taisyt. Kartais jos kartojasi.

Aišku, pralaimėjimus skaudžiai priimu, nemalonu pralaimėti ir tai komandoje jaučiasi. Niūri atmosfera būna. Visi nepatenkinti. Tada ir matosi, koks tiksliai yra kolektyvas. Ar jis geras, ar geras tik tada, kai pergalės būna”, - ledoritulys.lt sakė Lietuvos rinktinės gynėjas N.Ališauskas.

Jau visai netrukus N.Ališauskas ir “Dinamo” galės įrodyti, kad laimėtas Latvijos geležinkelių turnyras yra puiki įžanga į artėjantį 2019-2020 m. sezoną. O jis bus ilgas ir kupinas skrydžių. Kad ir kokios nepatogios lovos ar negražūs viešbučiai lydės kelionėse, tai netenka prasmės, kada su lazda ir kūnu turi ginti komandos vartus. Ir ne tik "Dinamo", bet ir Lietuvos.