2013 metais legionieriaus karjerą baigęs gynėjas Artūras Katulis jau yra įpratęs prie darbo keliais frontais - nuo tada, kai prieš šešerius metus duris atvėrė jo vadovaujama Sostinės ledo ritulio akademija (SLRA), 38-erių žaidėjui dėmesį teko dalinti ne tik savo jauniesiems auklėtiniams, bet ir daugkartinei Lietuvos čempionei Elektrėnų „Energijai" bei Lietuvos rinktinei.

A.Katulis profesionaliai ledą raižo jau daugiau nei 20 metų. Ledo ritulininko karjera driekėsi nuo Elektrėnų iki plačiosios Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Suomijos, Danijos ir Latvijos klubų, tad natūraliai atsirado noras sukauptą patirtį bei skirtingų šalių ledo ritulio mokyklų žinių bagažą pritaikyti Lietuvoje.

Apie skirtumus tarp A.Katulio laikų ir dabartinių treniruočių, vaikų motyvaciją, armonikas rungtynėse ir kovą už vaikų pasitikėjimą skaitykite I-oje ledoritulys.lt interviu dalyje, kurią galite rasti paspaudę čia.

O šioje, II-oje, interviu dalyje sužinosite, kas po pralaimėjimų liūdi labiau - vaikai ar treneriai, o taip pat apie augančią rinktinės žaidėjo pamainą ir keliamus tikslus.


Apie Katulio pamainą

Artūras gali būti užtikrintas, jog Katulių pavardė Lietuvos ledo ritulyje bėgant metams neišnyks. Tai ne tik dėl to, jog Sostinės ledo ritulio akademija geba priimti vis daugiau norinčių mokytis žaisti ledo ritulį, bet ir todėl, kad tėvo pėdomis seka du sūnūs – Dominykas (11 m.) ir Kristupas (9 m.). Abu jie lanko tėvo įkurtą ledo ritulio akademiją ir gina Sostinės komandos spalvas.

- Jeigu grįžtume atgal ir reikėtų vesti abu sūnus į ledo ritulio mokyklą. Pagal ką rinktumeis trenerį? Į kokius dalykus atkreipti dėmesį?, - paklausėme.

- Geras klausimas. Ir sunkus klausimas. Aš visą gyvenimą ledo ritulyje ir mano vaikai taip pat. Man apie tai nereikėjo galvoti, viskas nutiko natūraliai. Jie užsidegė ledo rituliu. Jie nori žaisti, stengiasi. Atsakant į klausimą, man sunku atsiriboti, ypač kai turiu savo akademiją.
 
- Ar žiūrėdamas į savo sūnus dabar gali pasakyti, kad jie savo amžiuje už tave tam tikrus pratimus daro geriau, nei kai tu buvai jų amžiaus?

- Taip. Esu girdėjęs komentarų, kad „štai jie bus tikros žvaigždės ateityje“. Bet dabar jie tiesiog mėgaujasi ledo rituliu. Aš esu patenkintas, mūsų šeima patenkinta, nes jie nori žaisti, jiems patinka. Tačiau – jie tokio amžiaus, kad aš negaliu pasakyti, kad jie bus ledo ritulininkai. Mes juos ugdome kaip atletus, kaip asmenybes, kaip žmones. O vėliau jie priims sprendimą, jei norės to siekti.

Kai dabar pakalbame, taip, jie kelia sau aukštus tikslus ir man džiugu tai girdėti.

Su savo laiku aš lyginti negaliu. Dabar daugiau galimybių. Mano tėvai nėra sportininkai, jie nebuvo susiję su sportu. Aš sportavau pats. O dabar mano sūnūs treniruojasi su manimi, aš pats juos motyvuoju ir matau, kaip jie eina į priekį, kaip progresuoja, ką daro gerai ar blogai.

Aš kaip treneris, kaip profesionalus ledo ritulininkas, juos galiu taisyti. Aš savo vaikystėje to neturėjau.

Jie turi didesnes galimybes būti profesionaliais ledo ritulininkais ir pasiekti daugiau nei jų tėtis.

Kada galima matyti, kad vaikas gali tapti profesionaliu ledo ritulininku?

- Sakyčiau, kad nėra to amžiaus cenzo. Kai yra vaikas, gali sakyti, kad vienas gabesnis čiuožimui, kitas – ritulio valdymui ar mąsto daugiau ir strateguoja. Bet to, kad bus ledo ritulininkas ar ne, tai pasirenka pats jaunuolis. Ir tai vyksta su tėvų pagalba. 15-16 metų jau galima spręsti. Iki to laiko vaikuose tik matai savybes. Jų mes ir mokome. Kad jie kovotų, nepasiduotų. O profesionalumas toks dalykas – asmeninis pasirinkimas. Nes, kai ateina momentas – paauglystė, ten reikia priimti sprendimą. Treniruotės yra labai didelio krūvio, didelio intensyvumo. Ir tada prasideda spaudimas – iš savęs, iš kitų. Ir ne kiekvienas atlaiko.

Norint tapti profesionaliu ledo ritulininku, reikia labai daug dirbti. Tą ne kiekvienas gali, nes tai nėra tik komandinės treniruotės. Daug individualių treniruočių, fizinis pasirengimas. Vasaros metu jau nebegali daug ilsėtis. Gal dvi savaites ir viskas. Tai dedikacija.

Vaikų lygmenyje – tai gyvenimo būdas. Vėliau perauga į darbą.

Aš nepabijosiu pasakyti – jeigu kalbame apie Lietuvą, visi gali būti ledo ritulininkais. Tik augant treneriai ir klubai atsirenka tuos žaidėjus. Ir jie arba žaidžia, arba ne. Žaidžia dėl savęs arba tiesiog lieka Lietuvos lygyje. Bet jeigu kalbame apie aukštesnį lygį, reikia įdėti darbo ir pastangų. Ir tai yra sunku. Jau ir tėvai turi motyvuoti vaikus. Negali tiesiog pasakyti – tu turi treniruotis! Šiame etape yra psichologija ir galiu pasakyti, kad ji – viską lemia.

Vieni nori tik pergalių ir galvoja, kad jeigu pralaimėjimas – tai viskas slysta iš po kojų. Ne. Kažkas atsiskleidžia anksti, kiti – vėliau. Daug yra pasaulinių pavyzdžių – Panarinas (Artiomas Panarinas, Rusijos rinktinės žaidėjas – aut. past.) į NHL išvažiavo būdamas daugiau nei dvidešimties metų, nedalyvavęs biržoje, nes ten dalyvauja aštuoniolikmečiai. Jis, berods, išvažiavo 24-erių metų, o dabar jis – vienas geriausiai apmokamų Rusijos ledo ritulininkų.

Tad tai yra labai sunkūs dalykai ir reikalauja darbo ne tik iš vaiko, bet ir iš tėvų. Tai nėra tik fizinis darbas, yra psichologinis klimatas. Kad vaikas gerai jaustųsi, kad nebūtų pašalinių dirgiklių.

Apie akademijos įkūrimą

2019-2020 m. sezoną Sostinės ledo ritulio akademijoje pradėjo 170 vaikų. Anot A.Katulio, susidomėjimas ledo rituliu auga ir augimas yra nuolatinis. Kas paskatina tėvus sūnų ar dukrą atvesti į ledo ritulį?

„Tėvai renkasi, nes galbūt yra krepšinis pabodęs. Daug faktorių. Norima kažko naujo. Tai pakankamai nauja sporto šaka, kurią pradeda atrasti. Kuo daugiau tėvų atveda, tuo daugiau apie tai kalbama. Tėvai kalba su draugais, kolegomis ir taip plečiasi“, - ledoritulys.lt sakė A.Katulis.

- Akademijai šis sezonas – 7-asis. Jau nebe kūdikis, o pirmokas. Per tą laikotarpį, ar buvo kokių sunkumų? Kada buvo tas laikas, kai pabudai ir galvoji – viskas, reikia kurti?

- 2013-ais metais buvo tas momentas. Kai žaidžiau, ypač į karjeros pabaigą, aš stebėdavau, kaip kiti treniruoja. 2010-2011 m. sezone žaidžiau Liepojoje, susipažinau su treneriais, su kuriais dabar bendradarbiaujame. Ten ir mano vyresnysis sūnus atsistojo ant ledo.

Liepojoje tada pradėjau matyti daugiau vaikų ledo ritulio, kokios treniruotės, kaip treniruoja.

Net atsimenu tokią situaciją, kai vyko treniruotė, dabar neprisimenu kokio amžiaus, bet iki 12-os metų, ir vaikai darė pratimą, tokį gan vyrišką. Esmė ta, kad tuo metu dar buvo likę treji metai iki mano treniravimo, buvau jau pakankamai pažaidęs, patirties turėjau, ir tada matau, kad treneris iš vaikų reikalauja atlikti tą pratimą. Bet ten reikia daug čiuožti ir reikia mokėti čiuožti, kad jį padarytum. O treneris rėkia ir reikalauja, nurodydamas daryti tą pratimą. Pažiūrėjau iš šono ir galvoju – ne taip turi būti. Kažkas ne taip. Jeigu vaikai negali to padaryti, tai gal jiems per anksti tą pratimą daryti. Arba kitaip pateikti. Aišku, treneris buvo ne iš mano draugų (juokiasi). Bet toks įdomus momentas, kuris man įstrigo ir nuo to laiko sukosi mintyse. Vis tą prisimindavau.

Paskui žaidžiau Kijeve. Ir ten pastoviai prieš mano komandos treniruotes arba po visada matydavau vaikus, jų treniruotes ant ledo ar žemės. Stovėdavau, žiūrėdavau. Man patiko stebėti, ką jie daro, kaip daro, kodėl daro, kaip treneriai elgiasi ir po to, kai baigiau karjerą, vasarą vis galvojau, kaip daryti. Ir link rugsėjo tokia mintis pribrendo.

Su žmonos pagalba. Ji – sporto rinkodaros specialistė. Man daug padėjo ir dabar padeda, dirbame kartu. Ji – pagrindinė mano motyvatorė. Aš jai stengiuosi padėti, ji man. Tai – kaip šeimos darbas.

- Per veiklos metus su kokiais iššūkiais susidūrėte?

- Iššūkis yra vienas – pritraukti vaikus į šį sportą, kad jų būtų, kad jie žaistų, liktų. Jau kalbėjome, kad tėvai atveda vaikus pabandyti, bet po to, kai jie pramoksta - auga apetitas, atsiranda noras žaisti rungtynes. Juk dėl ko mokaisi? Tam, kad pasilyginti su kitais. Tada tam tikrame lygyje yra buriamos komandos.

Lietuvoje yra „pipirų“ turnyras, U-7, U-9 ir visi eina žaisti. Nori žaisti – reikia mokėti žaisti. Su kiekvienu laipteliu treniruotės darosi sunkesnės ir reikia motyvuoti ir vaikus, ir tėvus, kad juos išlaikyti. Tai – pagrindinis iššūkis. Kad nemestų, kad ateitų.


- Dabar populiarėja ir merginų ledo ritulys. Mergaitės renkasi šį sportą?

- Taip, labai gerai, kad tą paminėjai. Akademijoje mokosi ir mergaitės. Šiais metais yra apie 20. Šį sezoną mažiausių “pipirų” grupėje planuojame žaisti su pilna mergaičių komanda. Norėtųsi, kad jų eitų daugiau. Tėvai, kol nepabando, galvoja, kad tai yra berniukų sportas. Bet išties mergaitės su tuo puikiai susitvarko, eina į treniruotes, daro pratimus, šypsosi ir žaidžia varžybose.

- Paneigei mitą, kad mergaitė negali žaisti ledo ritulio. Su kokiais dar mitais susiduriate ledo ritulyje?

- Galbūt nuo seno yra galvojama, kad ledo ritulys – tai mušeikos, stumdosi. Be abejo, tai kontaktinė sporto šaka. Visko būna, ypač kai pradedi žaisti rungtynėse, būna, kad ir iš ritulio pataiko. Bet tam ir yra apsaugos. Mes mokomės, kaip reikia elgtis, kad ritulys pataikytų į apsaugas. Tai yra mitas, kad ledo ritulyje – daug traumų. Tačiau tiek krepšinyje, tiek futbole – jų yra. Futbolas apskritai viena labiausiai traumuojančių sporto šakų. Tėvai prisiklauso ir galvoja, kad čia taip pat ledo ritulyje.

Tačiau nėra taip, ir daug kas priklauso nuo paties vaiko, kaip jis elgiasi ant ledo. Juk jei būsi žioplas, ir eidamas ant bet kokio laiptelio gali paslyst ar nugriūt.

Ledo ritulys – nuostabus sportas, įdomus, greitas. Jeigu kitose paprastose sporto šakose gali viską daryti su batais, čia taip nėra. Čia stovi ant pačiūžų. Ir vien tai jau yra iššūkis. Jau yra įdomu. O priedo, kai išmoksti čiuožti, valdyti ritulį ir lazdą ir tą darai greitai ir dar viską matyti tuo pačiu metu – tai yra fantastika.

Tad galiu pasakyti, kad mielai kviečiame ir priimame. Nereikia bijoti traumų, nes viskas yra saugu. Mergaitės, kaip ir berniukai, turi aprangas, nieko nėra išskirtinio, visi turi apsaugas, kurių reikia.

Reikia nebijoti peržengti tą slenkstį. Ir kai jau peržengi, pradedi daryt, pamatai, kad yra nuostabu.


Apie tai, kaip vaikai ir treneriai išgyvena pralaimėjimus

A.Katulis turi žinutę savo akademijos auklėtiniams – kad ir kaip būtų sunku, niekada nepasiduok. Tačiau tikrai yra tų, kurie nuleido rankas anksčiau nei reikėjo, arba įsivaizdavo, kad kelias ledo ritulyje nėra slidus.

 - Akademija pradeda savo septintąjį sezoną. Tai reiškia, kad su vyriausios komandos žaidėjais esi pažįstamas tiek pat, kiek ir tėvai žino savo vaikus. Tai vaikui – labai ilgas laiko tarpas. Ar per tiek laiko teko kažką stabdyti nuo pasitraukimo iš ledo ritulio?, - ledoritulys.lt paklausė A.Katulio.

- Teko. Visokių situacijų būna. Kodėl išėjo? Čia prieiname liepto galą ir to net reikėtų klausti tėvų. Kartais tėvai turi daugiau lūkesčių nei patys vaikai. Arba net galbūt tai, kad tėvai kažkada savo laiku nėra tapę tais, kuo norėjo būti – ar ledo ritulininkais, ar kitais sportininkais. Ir taip bando realizuoti save. Per vaiką. Ir tai pats blogiausias variantas, nes ledo ritulininku nėra gimstama. Juo tampama. Tai yra mokymasis. Gimsta vaikas, išmoksta šliaužioti, tada eina į darželį, mokyklą. Čia, ledo ritulyje, yra viskas tas pats – pradžiai čiuožimas žaidimo forma, kai pramokstama, prasideda pratimai, prieinama  prie rungtynių, formuojamos komandos.

Todėl kartais reikia ir tėvam išreikšti pastabą ir susidėlioti tą kelią, ko tikimasi, ką norima pasiekti, nes procesas ilgas ir kartais būna problema, kai per greitai tikimasi rezultato. Tada reikia kalbėtis. Klausti trenerių". 

Pasak Sostinės akademijos trenerio, būna apskritai tokių situacijų, kai vaikui kažkas nepatiko.

„Kažkas pastūmė ar ne taip pasakė. Bet jeigu mes, suaugę, nematom tos situacijos, o vaikas atėjęs sako: „Tėti, mane jis pavadino vienokiu ar kitokiu“. Ar pastūmė. Mes negalim pulti ir kaltinti kito vaiko. Tai – subtilus reikalas, nes komanda susideda iš dvidešimt vaikų. Ir jie visi turi surasti bendrą kalbą tarpusavyje. Vienam vaikui – pastūmimas jau yra tragedija, o kitam – kaip tik linksma, stimulas. Yra tokių, kurie praleidžia įvartį ir negali sau atleisti, o kitam kaip tik užsivedimas, kad reikia kovoti.

Man apskritai įdomu stebėti vaikus, kaip jie auga, auga kaip komanda, kaip tobulėja, darosi stipresniais ir protingesniais ir tampa asmenybėmis. Mes savo auklėtinius darome ne ledo ritulininkais, darome atletais, darome asmenybėmis. Ledo ritulys – sunki sporto šaka. Ir nuostabiausias dalykas yra tas, kad žaisdamas jį tu gali būti stiprus ir kitose sporto šakose, nepaisant, kada jas pradėsi treniruotis. Bet jei vyresnis ateisi į ledo ritulį, jau bus sunku pramokti“, - pasakojo A.Katulis.

A.Katulio teigimu, trenerio darbas yra atsakingas ir nesibaigia tada, kai baigiasi rungtynės.

Galbūt buvo situacijų, kai po pralaimėjimo treneris liūdėjo labiau nei jo auklėtiniai?

„Taip. Bet pasakysiu taip, kad pralaimėjimas nelygus pralaimėjimui. Gali pralaimėti, bet žaisti gerai. Norėjau pasakyti “fantastiškai”, bet tai netiktų, nes jei jau žaidi fantastiškai, tai ir laimi. Bet gali žaisti gerai ir pralaimėti. Nebijau to sakyti – gali pralaimėti, bet visi plos už tavo žaidimą. Nes atidavei visas jėgas, atsidavei šimtu procentų.

Tiesiog kita komanda buvo stipresnė. Bet būna ir kitos rungtynės, kai tiesiog nesistengi. Pralaimi nežaisdamas. Tai pats blogiausias dalykas.

Kiek aš esu apie tai galvojęs, treneris visada liūdės labiau nei vaikai. Treneris visada norės daugiau. Aš žaidžiau ir vis dar esu žaidėjas. Žaidėjui yra paprasčiau. Sužaidei, kažkiek pergyvenai ir tiek. Jeigu profesionalas – tu dar analizavai priežastis ir užmiršai. Eini toliau, nes negali kitaip – reikia judėti į priekį.

Vaikams dar paprasčiau. Jie greitai pamiršta, lengvai paleidžia.

Treneriui truputį sudėtingiau, nes treneris žiūri į procesą, detales. Jeigu ir pralaimi, bet matau, kad tam tikroje situacijoje vaikas pasielgė gerai, priėmė tinkamą sprendimą. Tai ir yra niuansai vaikų ledo ritulio žaidėjų vystyme. Treneris tai turi matyti, nes jeigu nematys, kaip gali mokyti?

Jei važiuoji į varžybas tiesiog pastovėti prie suoliuko, yra blogai. Kiekvienoje situacijoje, ar rungtynės pralaimėtos, ar laimėtos, treneris visada mato žaidėjo judesius, stebi pasirinkimus ir treneris turi tą pastebėti, bei, jeigu reikia, taisyti”, - pasakojo A.Katulis.

Apie pozicijos pasirinkimą vaikų ledo ritulyje

Pats A.Katulis Lietuvos ledo ritulio čempionate yra daugiausiai įvarčių mušantis gynėjas, o žaidimą gynėjo pozicijoje nulėmė vaikystėje jį į tokią poziciją pastatęs treneris.

„Kiek atsimenu, aš visada norėjau būti „centru“. Bet treneris nusprendė, o aš ir nebandžiau prieštarauti. Buvo tokių sezonų, kur teko žaisti ir puolėjo pozicijoje ar „krašte“ ir visai nepasimečiau. Prilipo taip, kad būsiu gynėjas, taip ir liko“, - sakė A.Katulis.

Ar tenka vaikams aiškinti šios pozicijos pranašumus, kai pats esi gynėjas?

„Tai subtilybė, vaikams paaiškinti tą. Jie visi nori būti puolėjais, mušti įvarčius. Trenerių užduotis paaiškinti, kad ir gynėjas gali mušti įvarčius. Bet apskritai aš mokau, noriu, kad vaikai suprastų ir mokėtų žaisti kiekvienoje pozicijoje. Tiek gynėjo, tiek puolėjo.

Būna per varžybas, kad mes sukeičiame vietomis. Nes jie turi žinoti, suprasti roles. Dabar treniruoju tokį amžių, kur galima dar eksperimentuoti. Kai vaikai pradeda žaisti, jau matai, kaip kas mąsto, kuris vikresnis, tai tik treneris turi atsirinkti. Treneriai turi suvokimą, kaip mato sudėtį ant ledo.

O apskritai – nesvarbu, kur stovi. Turi džiaugtis kiekvienu dalyku, nes aikštelėje darai gerus darbus. Jeigu gynyboje – tu giniesi, stengiesi apginti savo vartus, gali atiduoti perdavimą, gali metimą padaryti, įmušti įvartį. Galų gale tie patys gynėjai pasijungia į puolimą ir pasikeičia su puolėjais. Vaikai, suprantama, nori būti puolėjais, bet reikia suprasti, kad ne kiekvienas būdamas puolėju įmuša įvartį. Čia yra ugdymo procesas.

Mano kaip trenerio pareiga – išaiškinti vaikams, kodėl jie šiuo atveju bus naudingi puolime ar gynyboje“.

- Vaikai naudodamiesi internetu gali matyti KHL, NHL varžybas. Mato, kaip Subbanas ginasi, Ovečkinas – muša. Kaip svarbu apskritai vaikui turėti idealą, angliškai – „role model“?, - ledoritulys.lt paklausė A.Katulio.

- Negaliu pasakyti, kad visiems, bet, manau, daugumai yra svarbu. Kaip bet kokiam žmogui, nebūtinai ledo ritulininkui, idealas yra svarbus. Mūsų šalyje vaikai daugiau stebi KHL ar NHL ir jie turi iš ko pasirinkti. Pilnas internetas vaizdo įrašų, kas formuoja nuomonę. Vaikai žiūri, kopijuoja, atsirenka. Mano sūnūs, kiekvienas iš jų, turi savo idealus. Vaikai geriau atsakytų, kokie yra jų idealai. Bet bendrai tai yra gerai, tai padeda tobulėti. Jie mato, kaip tos žvaigždės daro, kur žaidžia ir tai vaikus motyvuoja. Jie nori siekti to aukšto lygio.

Kai vaikas išsirenka tikslą, tą siekiamybę jam net lengviau pasiekti. Tada pradedam kalbėti apie tai, kur jie nori būti, ką nori pasiekti. Ir per tai gali skatinti. Vaikams turi patikti procesas, jie nori norėti būti panašūs į savo idealą“, - teigė A.Katulis.

A.Katulio teigimu, ir Sostinės ledo ritulio akademija savo mokymo medžiagoje nevengia auklėtiniams parodyti vaizdo įrašų iš varžybų arba atrinkti geriausius momentus.

„Kartais padarome susirinkimą, parodome. Net labai paprastus dalykus. Kaip metimą atlieka, perdavimus. Kada galvą pakelia, pasuka. Be abejo, kad tą naudojame. Nes, kaip ir kalbame, kad šiais laikais yra visos technologijos ir jas galima naudoti. Juolab vaikai turi planšetinius kompiuterius, telefonus. Jie tai pripratę naudoti. Tai tapo neatsiejama dalis. Parodai, vaikai pasižiūri, gali paklausti ar pakomentuoti“, - pasakojo SLRA įkūrėjas.


Apie vaikams keliamus ir viešai deklaruojamus tikslus

A.Katulis sako, kad treniruočių procese ir vaikų ugdyme yra labai svarbūs tikslai, jų siekimas, o tada atsiranda ir atskaitos taškas, ką kitais metais gali tobulinti, papildomai pridėti, pasiūlyti tėvams ir vaikams.

Šįmet SLRA auklėtiniai dvi rugpjūčio savaites plūšėjo ir naujajam sezonui ruošėsi Latvijos olimpiniame centre (LOC), įsikūrusiame Lietuvos kaimynystėje – Liepojoje. Tai buvo pirmoji tokio tipo stovykla Sostinės ledo ritulio akademijos auklėtiniams – vyresnieji turėjo galimybę naudotis LOC specialistų paslaugomis, kurie technologijų pagalba jauniesiems ledo ritulininkams suteikė aibę naudingos informacijos apie jų kūno sudėtį, raumenyną bei įspėjo apie galimas traumų rizikas ir jų prevenciją.

„Mano laikais to nebuvo, aš to neturėjau. Mes Liepojoje atlikome vaikams testus ten veikiančiame medicinos centre. Centro specialistai mums pasiūlė atlikti tam tikrus tyrimus pagal mūsų ledo ritulininkų amžių. Tas, be abejo, padeda. Pagal testą kiekvienas mūsų žaidėjas sužinojo savo kūno sudėtį, raumenų galimybes. Tikrinome lankstumą, koordinaciją. Tai galbūt nepakelia žaidėjo į kitą lygį, bet formuoja nuomonę, kur jis dar turi padirbėti“, - ledoritulys.lt pasakojo A.Katulis.

Trenerio nuomone, ši informacija yra naudinga tėvams.

„Vaikai yra vaikai, jiems viskas patinka, kas nauja, bet tėvams tokio tipo žinios suteikia informacijos, ką reikia daryti ateityje, kad vaikas būtų geros fizinės formos. Gal net labiau žvelgiama per sveikatos prizmę, tiesiog šiuo metu esame ledo ritulininkai. Kiekvienas mūsų žaidėjas gavo ataskaitą su paaiškinimais – nuo to, kiek reikia gerti vandens, iki to, kokie raumenys stipresni, o kokie silpnesni. Buvo įtrauktos rekomendacijos, ką reikia daryti, kad laikysena būtų tvarkinga, išlaikytas raumenų balansas. Ir, galiausiai, pagrindinis dalykas – sumažinta traumų tikimybė. Tad sumoje mūsų tikslas buvo siekti optimaliausios formos, kad nebūtų raumenų disbalanso, kad būtų viskas proporcinga.

Tuomet ir traumų tikimybė sumažėja. Ledo ritulininkai dažnai patiria kelio traumas, tad darėme testą, kuris jau dabar galėjo parodyti tokios traumos riziką. Tai labai svarbus dalykas“, - apie pasiruošimą naujajam sezonui kalbėjo A.Katulis.

Iš pasiruošimo sezonui kokybės bei rezultato atsiranda ir akademijos keliami tikslai ateinančiam sezonui.

Sostinės ledo ritulio akademija vasarą vykdydama reklaminę kampaniją aiškiai deklaravo savo tikslus 2019-2020 m. sezone bei nurodė kryptis į kokius turnyrus bei šalis orientuosis SLRA. Tai kiek išskyrė akademiją iš kitų ledo ritulio mokyklų, siūlančių lankyti ledo ritulį. Ar akademijos treneriai kiekvieną sezoną visų amžiaus grupių komandoms formuoja tikslus ir kaip jie atsiranda?

„Mes savo tikslus įvardijame mokymo programose ir to nebijome. Nes užsibrėžę juos, bandome pasiekti ir eiti į priekį. Visų pirma mes sau keliame tikslus, nes tai – atskaitos taškas. Žiūrime pagal komandą, pagal sudėtį, kokia yra komanda. Kai prieš trejus metus pradėjome žaisti Latvijos čempionate buvo kiti tikslai. Paprastesni. Nes tuo metu nežinojome, kokios ten komandos, kokio jos lygio. Bet kai dalyvauji ne pirmus metus, žinai, kokios yra mokyklos, koks pajėgumas, lygini su praeitu sezonu“, - ledoritulys.lt sakė A.Katulis.

Trenerio nuomone, iškeldamas tikslus, turi žiūrėti į praeito sezono rezultatus – kokie tikslai buvo, ką pasiekei ir ką nori pasiekti šįmet.

„Keli tikslus komandoms, tada matai, kaip jas treniruosi, atsiranda mokymo procesas. Viskas tiksle atsispindi. Negali sakyti, kad štai einam į šią lygą ir mes ją turime laimėti. Išsikeli realius tikslus ir pagal juos treniruoji vaikus. Jeigu išmoksti, kiek bus du plius du, tai jau nebegali visus metus vien tik to mokyti. Tobulėji ir eini į priekį. Ir vaikams nuo to įdomiau, nes treniruotės sudėtingėja, greitėja. Taip yra kiekvienai komandai – U-9, U-11, U-13.

Į kiekvienas varžybas mes einame laimėti. Kaip sakau vaikams, atiduoti save. Tuo pačiu einame ir mokyti jų. Tai nereiškia, kad jeigu pralaimėjome, tai yra viskas blogai. Ne, tai yra pamoka. Kaip ir per treniruotę, ne viskas gaunasi, ką suplanuoji. Taip ir per rungtynes.

Būtų absurdiška, jei per rungtynes eitum pralaimėti. Natūraliai vaikus mokai siekti pergalės. Nesvarbu, laimėjai ar pralaimėjai, grįžti namo, analizuoji varžybas, vėl viską iš naujo susidėlioji, kas buvo blogai, kaip buvo, kad padaryti geriau, išaiškinti ar treniruotes patobulinti. Taip ir eini į priekį".

A.Katulio nuomone, laimėdami vaikai gauna didesnę motyvaciją. Bet pralaimėjimai irgi svarbūs.

„Viskas yra susiję. Tiesiog mūsų kaip trenerių pareiga yra kalbėti. Laimi – vienaip šneki, pralaimi – kitaip. Pralaimėjimas tai nėra kažkas blogo. Visi lygiuojasi į aukščiausias lygas. Pavyzdžiui, NHL. Pažiūrėkime, „Saint Louis Blues“ variantas praėjusiame sezone. Pažiūrėkime kaip žaidžia, pralaimi, tada laimi, tampa čempionais. Sezonas ilgas ir yra daug varžybų“.

Kai SLRA kelia tikslus savo komandoms, jie taip pat keliami ir visai akademijai. Nes, anot A.Katulio, be tikslų – nebūtų rezultato.

Kokia Sostinės ledo ritulio akademijos vizija po trejų ar penkių metų?

„Didžiausia ledo ritulio mokykla Lietuvoje, ugdanti atletus, dalyvaujanti Lietuvos žaidėjų ugdymo piramidėje ir ruošianti žaidėjus rinktinėms”, - ateities tikslais su ledoritulys.lt dalinosi ilgametis Lietuvos vyrų ledo rinktinės žaidėjas.