2013 metais legionieriaus karjerą baigęs gynėjas Artūras Katulis jau yra įpratęs prie darbo keliais frontais - nuo tada, kai prieš šešerius metus duris atvėrė jo vadovaujama Sostinės ledo ritulio akademija (SLRA), 38-erių žaidėjui dėmesį teko dalinti ne tik savo jauniesiems auklėtiniams, bet ir daugkartinei Lietuvos čempionei Elektrėnų „Energijai" bei Lietuvos rinktinei.

A.Katulis profesionaliai ledą raižo jau daugiau nei 20 metų. Ledo ritulininko karjera driekėsi nuo Elektrėnų iki plačiosios Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Suomijos, Danijos ir Latvijos klubų, tad natūraliai atsirado noras sukauptą patirtį bei skirtingų šalių ledo ritulio mokyklų žinių bagažą pritaikyti Lietuvoje.

Apie tai, kaip atsirado sprendimas ugdyti ledo ritulininkus tėvynėje, vaikų motyvaciją ir armonikas varžybose A.Katulis pasakojo portalui ledoritulys.lt.

SKAITOTE PIRMĄJĄ INTERVIU DALĮ. ANTRA DALĮ RASITE PASPAUDĘ ČIA.

Apie treniruočių skirtumus

Suprantama, kad tarp Vilniaus ir Kauno miestų esantys Elektrėnai ištisus dešimtmečius buvo Lietuvos ledo ritulininkų kalvė. Vien pažiūrėjus į netolimos praeities Lietuvos nacionalinės komandos žaidėjų sąrašą, galima matyti, kad daugelio ledo ritulininkų gimimo vieta yra Elektrėnai. Tai tarytum buvo įrašyta į ten gimusių vaikinų DNR kodą.

Ne išimtis ir A.Katulis. Būsimą Lietuvos rinktinės gynėją į ledo ritulio treniruotes Elektrėnuose nuvedė vyresnis brolis.

„Mano tėvai nebuvo sportininkai, o brolis pats buvo ledo ritulininkas. Tarp mūsų yra didelis amžiaus skirtumas. Jis jau šeimą turėjo. Kažkiek sekė, kaip aš žaidžiau, bet didelių tikslų tuo metu sau nekėliau ir viskas vyko natūraliai“.

Taip A.Katulis atsidūrė ledo ritulio trenerio Rimanto Sidaravičiaus treniruojamoje grupėje.

Paprašytas palyginti jo paties treniruotes vaikystėje ir dabarties laikus, Sostinės ledo ritulio akademijos strategas teigia, kad tai sunkiai sulyginami dalykai. Pagrinde todėl, kad dabar vaikai yra kitokie.

„Mano treneris buvo įdomus. Mus treniravo Rimantas Sidaravičius. Daug įdomių pratimų sugalvodavo. Jis nebuvo griežtas. Kažkokią dalį treniruočių esu paėmęs iš jo. Bet situacija labai skiriasi. Pagrinde todėl, kad vaikai dabar yra visai kitokie, kitaip auklėjami. Net nesulyginami laikai. Mes augome sovietinėje Lietuvoje, tada atėjo Nepriklausomybė. Bet mes buvome seno auklėjimo. Dabar vaikai auklėjami kitaip. Jiems daugiau leidžiama, duodama pasireikšti. Netgi nedrįsčiau lyginti. Nes tuo metu mane treniravo, o dabar aš treniruoju“, - ledoritulys.lt pasakojo A.Katulis.

Bėgantis laikas atnešė ne tik naujų vėjų į požiūrį apie vaikų treniruotes, bet ir į treniruočių priemones.

„Ankstesniais laikais beveik nieko nebuvo. Dabar visko yra pagaminta, pilnas internetas. Esant naujoms priemonėms, treneriams gal kiek lengviau. Aišku, nuo kiekvieno trenerio priklauso atskirai, ką jis paima, ką naudoja. Sovietiniais laikais treniruočių metu vaikų atlikinėti kulversčiai ant ledo jau yra atgyvena, „old school‘as“, - kalbėjo Lietuvos čempionas.

A.Katulis laike neišskiria trenerių charakterių bruožų. Anot jo, tiek dabar, tiek anksčiau buvo visokių trenerių – ir griežtų, ir tų, kurie linkę nusileisti ar vaikams taikyti nuolaidas.
„Kiekvienas turi savo stilių, savo griežtumo lygį. Kai mus treniravo, galiu pasakyti, kad anksčiau vaikai buvo mažiau mokomi. Šiais laikais, jeigu vaikas kažko nesupranta mes, treneriai, komunikuojame su vaikais. Daugiau aiškinam, išaiškinam. Tiek per treniruotes, tiek per rungtynes“, - kalbėjo A.Katulis

A.Katulis ledoritulys.lt pasakojo, jog per dvidešimtmetį visų trenerių tikslai išliko vienodi – jei vaikas pradeda žengti pirmuosius žingsnius ant ledo, svarbu yra visapusis lavinimas.

- Ar kažkas keitėsi taip, kad dabartiniais laikais kai kurie pratimai galbūt tapo net nerekomenduotini?, - ledoritulys.lt paklausė A.Katulio.

- Galbūt tai keitėsi vyresnių ledo ritulininkų treniravime. Vaikų ledo ritulyje reikia lavinti viską. Reikia judrumo, reikia koordinacijos, vikrumo, tempimo. Viskas yra labai susiję. Vėliau, kai ledo ritulininkui yra 14-15 metų atsiranda kryptys, kurias reikia akcentuoti. Reikia dirbti tikslingiau. Bet ir tuo metu negali pasakyti, kad vienas pratimas naudingesnis už kitą. Kiekvienas vaikas yra skirtingas. Vienas kažką daro lengviau, o kitas sunkiau.

Pats galiu pasakyti, kad niekada nemėgau daryti „pistoleto“. Man nesigaudavo. Nors čiuožiu gerai, gaunu komplimentų. Tad treniruodamas irgi matau, kad vienas gali padaryti pratimą labai lengvai, tarkim, įtūpstą daro, nepakelia kulno, kitas – negali. Tad kol kas nesusidūriau, kad sakyčiau, jog vieni pratimai yra nereikalingi, o kiti reikalingi labiau. Viskas labai individualu.

Apie motyvaciją ir pasitikėjimą
 
Gyvename tokiame amžiuje, kai vaikai turi galimybę save realizuoti daugelyje sričių – yra sukurta šimtai būrelių, tačiau tuo pat metu reikia derinti poilsį ir mokslus. Su iššūkiais susiduria ir tėvai. Kaip šiame greitai besisukančiame pasaulyje motyvuoti jauną žmogų kryptingai siekti tikslų?

Pasak A.Katulio, tai yra labai asmeniška.

„Labai priklauso nuo vaiko. Esu daug girdėjęs tokių klausimų po rungtynių: „Ką tu jiems tokio pasakei?“. Tai kiekviena situacija skirtinga, kaip ir kiekvienos rungtynės, kėlinys ar keitimas. Ir aš žiūriu pagal vaiką. Kažką reikia paglostyti, kažkam reikia pylos duoti. Nėra taip, kad sakai visiems bendrai ir visiems viskas tinka. Visgi, ledo ritulys – komandinė sporto šaka. Komandoje daug žaidėjų. Reikia surasti tokį variantą, kad kiekvienam būtų galima padėti ir motyvuoti. Taip, kaip individualiai reikia“, - pasakojo A.Katulis.

Anot jo, į ledo ritulį kiekvieni tėvai ateina su savo tikslais ir norais, tad į vaiką turi žiūrėti pedagogo žvilgsniu, vieną pastūmėti, o kitą, galbūt, pristabdyti.

„Apskritai ledo ritulys yra tokia sporto šaka, kuri tik dabar yra atrandama Lietuvoje. Jungiasi vis daugiau ir daugiau tėvų ir vaikų. Yra tėvų, kurie atvedą vaiką tik pabandyti. Ir viskas. Tai būna vienas kartas. Kiti atveda su tikslu ir jau nuo pirmų žingsnių klausia, kaip vaikui sekasi. Kiti atveda edukacijai, dėl sveikatos. Tėvai mato, kad vaikas susiras naujų draugų, atsiras komunikacija. Būna, kad vaikas labai judrus, jam reikia kažkur išsikrauti.

Pradžiai visi ateina su noru išmokti čiuožti. Tai pradžia. O paskui ateina supratimas, kas yra ledo ritulys. Nes pradžioje mokomės pagrindo, treniruotės įdomios, mes žaidžiam. Po to, kiekvienais metais viskas darosi rimčiau. Intensyvėja treniruotės ir tai tampa kaip gyvenimo būdas. Kiekvienas žmogus – ar tai būtų darbas, sportas ar mokslas – jeigu norime būti gerais ar geriausiais, turime įdėti pastangų. Ledo ritulyje yra tas pats. Jeigu nori pasiekti tam tikrų rezultatų, tai jau tampa rutina, gyvenimo būdas. Kai pradedi žaisti, prasideda rungtynės. Jos dažniausiai būna savaitgaliais. Tada jau turi planuotis. Ir planuotis turi ne vaikai, o tėvai – reikia vežti vaikus į rungtynes, planuoti savaitgalį. Aukotis“, - būsimo ledo ritulininko kasdienybę nupiešė SLRA įkūrėjas.

- Ar lengva užsitarnauti vaikų pasitikėjimą? Kiek tas procesas trunka? Ar vaikai pasipasakoja apie savo problemas?, - paklausėme.

- Labai matosi, jeigu ta problema yra „iš šono“. Gal dėl mokslų, gal dėl tėvų. Tą pamatai ne iš karto, ateina su patirtimi, kai jau žinai vaiką. Vienas galbūt tiesiog blogai miegojo, gal kažką skauda. Arba tiesiog bloga nuotaika. Ir tai visur matosi, tiek treniruotėse, tiek varžybose. Čia ir yra subtilybės. Mano kaip trenerio pareiga yra suprasti, pastebėti kiekvieną vaiką. Tu negali ateiti į treniruotę, numesti ritulį ir liepti bėgioti. Nuo to net priklauso rezultatai ir treniruočių kokybė. Jeigu vaiko nuotaika bloga, gali šaukti, gali kitaip įtikinėti – tai nepadės. Privalu išsiaiškinti priežastį.

Tikrai būna įvairių smulkmenų. Nebūtinai šeima, bet komandos ar klasės draugo žodžiai. Ir reikia padaryti taip, kad būtų visi patenkinti“, - ledoritulys.lt pasakojo elektrėniškis.

Sostinės ledo ritulio akademijos auklėtinius treniruoja Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinės žaidėjų duetas – jaunuosius ledo ritulininkus rengia ne tik A.Katulis, bet ir puolėjas, 2019-2020 m. sezone Vilniaus „Hockey Punks“ komandos marškinėlius vilkėsiantis Mauras Baltrukonis. Galbūt tai vaikams veikia kaip papildoma motyvacija?

„Matydami mus, trenerius, vaikai nori žaisti rinktinėje. Be abejo, galbūt labiau nori žaisti NHL. Bet vaikams net nereikia sakyti, kad – štai – mes, žaidžiame rinktinėje. Jie puikiai tą mato. Bet tai jiems, be abejo, duoda stimulą ir prideda motyvacijos. Juk mes rodome kiekvieną pratimą, jie mato, kad treneriai čiuožia gerai. Ir kai vaikai mato, kad mes tą padarome, jie stengiasi tą pakartoti, išpildyti. Jeigu treneris stovi, nieko pats neparodo, o tik gainioja, tada vaikai nemato, kaip tą daryti. Gyvas pavyzdys motyvuoja geriausiai. Juk jie stebi, kai žaidžia rinktinė, su tėvais lankosi Lietuvos čempionato rungtynėse. Mato mūsų žaidimą. Tai net nereikia nieko sakyti papildomai“, - ledoritulys.lt sakė A.Katulis.

Jo nuomone, treneris turi būti tikras pavyzdys ir didžiulis autoritetas.

„Ledo ritulio atžvilgiu vaikai labiau klauso trenerių nei tėvų. Būna atvejų, kai ateina tėvai ir prašo pašnekėti su vaiku, nes neklauso. Ir suprantu kodėl. Nes vaikai, pasirinkę sporto šaką, žiūri į trenerį. Negalėčiau įsivaizduoti dabartinių laikų, kai vaikai treniruotųsi, o treneris tuo metu darytų kažką kito. Arba, pavyzdžiui, turėtų žalingų įpročių“, - sakė Sostinės ledo ritulio akademijos treneris.

Anot A.Katulio, kiek vaiko treniruočių procese yra svarbi motyvacija, tiek svarbus ir poilsis arba galimybė save realizuoti keliose srityse, galbūt net sporto šakose.

Pasak Lietuvos rinktinės žaidėjo, ledo ritulys tuo ir geba žavėti, kad šis sportas – universalus.

„Su ledo ritulininku taip yra – jis gali būti geras visuose sportuose, bet būdamas geras kitame sporte negali būti geru ledo ritulininku. Nes reikia mokėti čiuožti. Todėl vasarą mes irgi žaidžiame futbolą ar bandome kitą šaką“, - teigė A.Katulis.

Apie „ipadus“ rungtynėse, rinktinės lygį ir tobulėjimą

Visas savo žinias ledo ritulyje Lietuvos rinktinės žaidėjas sukaupė per ilgametę patirtį – beveik dvidešimtmetis žaidimo įvairiose šalyse, skirtingas ledo ritulio mokyklų pažinimas leido suprasti, koks turi būti tikrasis ledo ritulininkas ir kaip žaidėjas gali evoliucionuoti, kas jį daro geresniu.

O kas A.Katuliui yra gero ledo ritulininko pagrindinė sudedamoji dalis?

„Čia kaip Herbas Brooksas (legendinis JAV ledo ritulio treneris – aut. past.) sakė – „Vilką kojos maitina“. Tai čiuožimas yra pagrindas. Be šito niekaip. Gali būti protingas, gali gerai varyti ritulį. Bet jei blogai čiuoši, niekur nenučiuoši. Pats pagrindas – čiuožimas, o tada – lazdos valdymas, kiti dalykai. Ir tada ateina supratimas“, - ledoritulys.lt pasakojo su 2018 m. su Lietuvos rinktine IB diviziono auksą išvovojęs A.Katulis.

Ledo ritulio sporto šaka turi labai daug logikos – smūgiai, rikošetai, ritulio skriejimo kryptys. 38-erių A.Katulio teigimu, žaidimo metu ledo ritulininko protas yra visada „įjungtas“.

„Žaidėjas galvoja visada. Nors ir yra bortai, negali padaryti taip, kad naudosi bortą ir reikės tik nučiuožti. Visada galvoji. Tai yra sekundės. Kartais net milisekundės. Supratimas, galvojimas negali sustoti. Visada turi būti pasiruošęs, nes situacija gali greit pasikeisti“, - sakė A.Katulis.

- Kaip gimsta šiuolaikinės čempionų rinktinės ar komandos? Kaip dabartinis jaunimas ar vaikai gali tapti geresniais?, - paklausėme A.Katulio.

- Visada yra ir susižaidimo klausimas. Bet jeigu paimti rinktinių pavyzdį, rinktinės susirenka čempionatui ir komandoje turi įvairaus lygio žaidėjų. Nė viena rinktinė neturi labai daug laiko. Jos surenkamos prieš tam tikrą laiką – prieš mėnesį ar net kelias dienas. Susirenka žaidėjai profesionalai ir visi žino, kad ten atrenkami geriausi, bet kai pažiūri varžybas supranti, kad aikštelėje lemia viskas. Net NHL, žiūri, gi aukščiausia lyga, ir matai, kad klaidos – vaikiškos. Nes tai lemia momentas. Sprendimų priėmimas vyksta sekundėmis.

Teko matyti interviu su Rusijos rinktinės žaidėju Kučerovu, kuris kalbėjo apie tai, kad NHL varžybų metu naudojo „ipadą“. Tiesiog yra keitimas, atsisėda ant suolo ir žiūri. Nes pas juos yra trys „ipadai“ ant suoliuko ir gali bet kada paimti ir pasižiūrėti savo veiksmus. Ten per kelias sekundes, kol keitimas vyksta, gali pažiūrėti ne tik tai, ką darei, bet ir kiek tuo metu aplink tave buvo žmonių, kas lėmė tavo sprendimą.

Nes, pasak Kučerovo, kai žaidžia kiekybinės daugumos ar mažumos, tu priimi tam tikrą sprendimą, kadangi tau atrodė, kad priešininkas arti tavęs. O atėjęs ant suolo pažiūri ir matai, kad jis buvo žymiai toliau, turėjai erdvės, galėjai pauzę padaryt, pasižiūrėt. Kada mes esame aikštelėje, viskas vyksta labai greitai. Ne veltui ledo ritulys yra vadinamas greičiausia komandine sporto šaka. Reakcija turi būti žaibiška.

Tad nesvarbu kokia lyga, NHL ar žemesnė – ledo ritulyje viskas vyksta greitai. Ir dvigubai ar net trigubai greičiau negu per treniruotę“.

A.Katulio teigimu, žaidėjo meistriškumas auga tada, kai jis žaidžia su geriausiais ir geresniais už save. To trūksta ir Lietuvos ledo ritulininkams, nes jeigu jie žaistų aukštesniame lygyje, galėtume tikėtis ir skambių pergalių. Tačiau čia susidaro uždaras ratas – tam, kad žaidėjai patektų į stipriausias komandas reikia ir Lietuvos visų amžiaus rinktinių laimėjimų. Tai ir būtų lūžio taškas.

„Mums trūksta aukščiausio lygio varžybų patirties ir pergalių. Rinktinių pergalių visuose amžiuose. Jeigu būtų didesnės pergalės, visi atkreiptų dėmesį. Skirtumo tarp žaidėjų kaip ir nėra tol, kol visi tiesiog iščiuožia ant ledo. Skirtumas atsiranda tada, kai reikia priimti sprendimą. Žaidėme pasaulio čempionate prieš Slovėniją ir Kopitarą (Anže Kopitaras – NHL klubo “Los Angeles Kings” lyderis – aut past.). Matai jo priimamus sprendimus, atliekamus veiksmus ir kokiu greičiu tai vyksta. Kai žaidi su geresniais, prieš geresnius, pats tampi geresniu”, - ledoritulys.lt savo nuomonę dėstė A.Katulis.

Lietuvos jaunimas yra priverstas išvykti į užsienį tam, kad siektų ledo ritulio aukštumų kitame lygyje su sau palankiais ir stipresniais varžovais. Pasak A.Katulio, išvažiuodami vaikinai jau priima sprendimą, jog ketina būti profesionalais ir to pavyzdys yra Suomijoje žaidžiantys Lietuvos rinktinės vartininkas Laurynas Lubys ar įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėms atstovavęs Martynas Grinius.

„Kai išvažiuoji, tu priimi sprendimą. Todėl, kad, jei nori išvažiuoti – jau turi būti tam tikro lygio tam, kad tave paimtų. Negali sakyti: žiūrėkit, koks aš geras, kur man važiuoti. Minėti vyrai išvažiavę yra jau ne pirmus metus. Jie jau yra priėmę sprendimą, kad nori būti profesionalais, tikrais ledo ritulininkais. Ir čia ir yra kiti niuansai, skirtumai tarp jaunimo ir vyrų ledo ritulio. Perėjimas į vyrų sportą. Kaip save jie parodys, iš kokios pusės atsiskleis, kokiose komandose žais. Vyrų ledo ritulyje daug niuansų, kur lemia daug faktorių. Profesionaliame ledo ritulyje kiti tikslai, žaidžiama dėl pergalių. Tai nėra kaip vaikų ugdymas – keliami tikslai, kokias vietas norima užimti, kur papulti”, - sakė A.Katulis.


Apie tikrą žiemos klasiką Rusijoje

Kaip pasakoja A.Katulis, dabartinės Lietuvos jaunimui yra lengviau pakelti sparnus ir žaisti užsienyje. Viską pakeitė internetas – juk gali ir video nufilmuoti bei įkelti į tam tikras platformas, ir elektroninį laišką parašyti.

- Kaip prasidėjo paties karjera, kada pradėjai žaisti užsienyje?, - ledoritulys.lt paklausė A.Katulio.

- Pirmą kartą išvažiavau kitur rungtyniauti – man buvo dvidešimt metų. Ledo ritulyje legionieriumi tapti dvidešimties metų – pakankamai vėlyvas metas.

- O kaip tais laikais buvo sudaromas kontraktas? Kažkas paskambindavo telefonu? Juk dabar yra agentai, internetas.

- Mobiliųjų nebuvo. Tais laikais buvo paprasti telefonai. Interneto nebuvo. Aš išvykau žaisti 2001 metais. Mums padėjo išvažiuoti mūsų treneris Sidaravičius. Net nežinau, kaip jis atkasė tuos kontaktus – komanda buvo Rusijoje, Sibire, labai toli, VHL antra lyga. Mes tada tryse lietuviai išvažiavome. Taip ir prasidėjo.

- Čia buvo tas momentas, kai iš ledo ritulio pradėjai valgyti duoną?

- Taip. Nes iki to laiko aš buvau pradėjęs dirbti Lietuvos energijoje, elektrinėje. 19-os metų jaučiausi, kaip sakau, dėdė toks. 21 valandą ėjau miegoti, 6 keldavausi. Dirbdavau, po darbo - į treniruotę. Vėl namo. Ir tokia rutina. Metų pilnai nedirbau. Treneris vasarą surado mums tą vietą ir išvykome.  Kai tau 16-17 metų, ateina toks laikas, kai prasideda rinktinės. Mūsų buvo tokia laida, viena geriausių – 1981-ų metų trenerio Sidaravičiaus vadovaujama. Mes iki šiol rinktinėje žaidžiam. O tais laikais U-18 žaidėm netgi būdami 2-3 metais jaunesni. Ir tai būdavo papildoma motyvacija – nori būti rinktinėje, nesvarbu  kokioje, bet nori būti.

Tais laikais nebuvo lengvų kelių. Kai sužinodavai, kad kažkas išvažiuoja, iškart būdavo baltas pavydas, pats labai norėdavai. Tad ačiū treneriui Sidaravičiui, jis mums padėjo ir tarytum „išstūmė“.

Atsimenu vieno mūsų kartos ledo ritulininko žodžius. Mes su juo dirbome elektrinėje. Mane tie žodžiai pastūmėjo. Jis prieš išvažiuodamas pasakė man – „Važiuok iš čia ir nebegrįžk“.  Tada po pirmų metų Rusijoje grįžau ir vasarą vėl galvoju – kaip toliau? Nebuvo agentų, nebuvo pasiūlymų. Prisiminiau jo žodžius. Ir kai prisimeni, kuo čia Lietuvoje užsiimi, ką veikei, tai nupurtė drebulys ir tada nuo to užsidegi. Pasisemi motyvacijos, pagalvoji, ko nori.

Nes tais laikais arba tau padėdavo pažįstami, arba skambini į komandas ir siūlaisi. Tik po to prasidėjo internetas, galėdavai parašyti, nusiųsti medžiagos. Tapo daug lengviau.

- Prisiminkime tų metų Rusiją. Kaip ji atrodė?

- (Juokiasi). Išvykau į Tomską.  Buvo kažkas tokio. Niekada taip toli nebuvau. Nuskridom, nusileidom miškuose, nedidelis oro uostas. Laukuose, miškuose. Tada nuvežė į sporto bazę, kuri irgi už miesto. Aplink nieko, tik miškai. Vau. Buvo kažkas tokio.

Gyvenome toje bazėje. Ten žmones visi aplinkui gyveno iš sveikatinimo. Kaip pas mus yra Abromiškių sanatorija, tai ten panašiai. Tik iš Abromiškių gali iki Elektrėnų nusigauti, o ten – niekur (juokiasi).

Gerai, kad bent trise buvom. Mus sutiko iškart, pasodino į autobusiuką. Nuvežė. Civilizacijos jokios. Po to su komanda jau keliavome, treneris davė programą. Jau pradėjome vykti į stovyklas kituose miestuose. Po Lietuvos tuo metu buvo egzotika. Užkampis totalus. Grynas Sibiras.

Bet pašalinių dalykų nebuvo, sportui - gerai. Aš žinojau, ko atvažiavau. Atvažiavau žaisti ir treniruotis. Ir tiesiog į nieką nekreipiau dėmesio.

Per tuos metus mes buvome tokiuose kampeliuose, kad „ojojoi“.

- Teko važinėti po visą Rusiją?

- Taip. Autobusais ir traukiniais. Teko matyti tokių čiuožyklų, kad yra tiesiog angaras, o šalia – paprastas rastinis namas, jame – rūbinės. Kai mums sako, jog Pramogų arenoje šalta čiuožykla, tai žmonės nėra matę šaltos čiuožyklos (juokiasi).

Ten, Rusijoje, buvo taip, kad žmonės į rungtynes be stipresnių gėrimų net neina. Tribūnose ir rūko, ir išgerinėja.

Esu Sibire žaidęs ir atviroje aikštelėje. Būna taip, kad vakare žaidi -14 laipsnių, o jau kitą dieną - -28. Vandenį į orą paleidi, sniegutis krenta. Kažkas tokio. Į keitimą bėgi, visas ledukais apkibęs.

- Bet žiūrovų susirinkdavo?

Taip, be abejo, nes tokiuose miesteliuose tai – vienintelė pramoga. Daugiau nėra, ką veikti. Jie susirenka su auliniais batais apsiavę, su kava, arbata, kažkas gal ką stipresnio atsineša. Net armonika groja. Buvo taip, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga.

- Praėjus kiek laiko, išvykai žaisti į Suomiją. Ten – visai kitos sąlygos?

- Iki Suomijos aš dar pažaidžiau toje pačioje Rusijoje, geresniuose miestuose. O Suomija – kažkas tokio. Jeigu į Rusiją išvažiavus negalėjau apie nieką galvoti, tik apie ledo ritulį, nes tiesiog nebuvo apie ką, Suomijoje – apskritai viskuo pasirūpinta.

Suomijoje žaidžiau aukščiausioje lygoje, kaip KHL vietinė lyga. Ten – vien tik ledo ritulys. Tada gyvenau su šeima, su žmona, laukiamės pirmo vaiko. Dominykas ir gimė Suomijoje. Ten esi aprūpintas nuo-iki. Apie nieką negalvoji. Duoda ir butą, ir mašiną. Tu – tiesiog sportuoji.

- Kada buvo tavo karjeros pikas ir kokio amžiaus jį pasiekia ledo ritulininkai?

Manau, kad pikas tada, kai geriausiai sekasi. Man tai atsispindėjo netgi rinktinėje. Po tų metų, po sezono grįžti kaip ant sparnų ir žaidi lengvai. Niekas nemaišo.  Man tada buvo 24 metai. Aš žaidžiau Saratove. 2005-2006 metais, po sezono su rinktine Taline vos neišėjome į aukščiausią divizioną, užėmėme antrą vietą. Tai buvo mano geriausias čempionatas. Ir sezonas irgi buvo geriausias.

Taip pat prieš tai, antras, trečias mano sezonai, kai žaidžiau Gardine. Tai aš sakau iš to, kai prisimenu, kaip aš jaučiausi, kaip žaidžiau, nors jeigu pagalvoti apie visus sezonus – kiekvienas jų skirtingas. Netgi ta pati Suomija, prieš ją aš žaidžiau Danijoje.

Ir tas pikas – kiekvienam skirtingas. Juk kažkas žaidžia iki 30 metų, kitas – iki 40 ar 45. Čia nebent reikėtų išvesti vidurkį.

Kai yra komandinė sporta šaka, tai skirtumas gali būti labai didelis. Vieni labai anksti gali baigti žaisti ir nepasiekę piko, jei neranda komandos ir palūžta psichologiškai.

- Pats žaidi jau daugiau nei dvidešimt metų. Kaip ledo ritulys keičiasi? Nekalbant apie technologijas.

- Anksčiau ledo ritulys buvo lėtesnis, dabar tapo dar greitesnis. Bet kas gali įmušti. Nepamirškime, kad visi lygiuojasi į NHL, nepamirškime, kad ten – siauresnės aikštelės. Europa irgi pereina prie to. IIHF irgi kitą čempionatą darys su mažesnėmis aikštelėmis. Kai yra mažesnė aikštelė, didesnis kontaktas, malonesnis akiai žaidimas, yra mažiau vietos visiems judesiams.

Ankstesnis ledo ritulys buvo daugiau kombinuotas žaidimas, dabar greitesnis, daugiau bėgimo. Einama link to, kad žaidime būtų daugiau įvarčių, viskas derinama žiūrovams, kad būtų įdomiau.

Griežtinamos taisyklės, kad būtų mažiau traumų ir žaidimas keičiasi. Patys ledo ritulininkai tampa greitesni. Aišku, tai vis dar priklauso nuo komandos, nuo trenerio, koks yra žaidimo braižas.

ANTRĄ DALĮ APIE AUGANČIĄ KATULIO PAMAINĄ, AKADEMIJĄ BEI TIKSLUS SKAITYKITE PIRMADIENĮ